Jāņo Sūno prisiminimai apie laiką, praleistą Grieze filtravimo stovykloje
Advokatas Jānis Sūna savo autobiografinėje knygoje paskelbė prisiminimus apie laiką, praleistą Griezės filtracijos stovykloje.
Mus išvežė sunkiasvoriais sunkvežimiais ir išlaipino prie Saldaus. Tada turėjome eiti pėsčiomis iki Ezerių, kur buvome apgyvendinti pievoje netoli Griezės bažnyčios, ant Ventos upės kranto. Ten buvo sutelkti keli šimtai vyrų: pabėgėliai iš kitų Latvijos regionų, vietiniai nuolatiniai Kuržemės gyventojai, taip pat Raudonosios armijos kareiviai, kurie buvo paimti į nelaisvę ir dirbo vietos ūkininkų namuose. Čekistai buvo pasikvietę įvairių karinių dalinių karininkus jiems padėti. Susidarė įspūdis, kad tardymas buvo pakartotas. Man asmeniškai teko kelis kartus rašyti paaiškinimą, kad patikrinčiau savo teiginių teisingumą.
Praėjo maždaug trys savaitės, kol buvau paleistas. Miegojome ant plikos žemės, šaldami ir šildėmės prie laužų. Miegojome ant šakų savo iškastose duobėse. Naktys buvo šaltos. Pamenu, kad kartą mano paltas, kuriuo buvau apsigaubęs, buvo apšerkšnėjęs baltas. [...]
Saldžioji žemė, 2021 m. spalio 26 d.
Tarp penkių valdžios dėsnių: Jānio Sūno memuarai yra unikalus istorijos šaltinis. Nors jie buvo parašyti beveik prieš pusę amžiaus, šio rankraščio aktualumas šiuolaikiniam gyvenimui stebina. Tuo metu, kai šalies visuomenėje rusena aistros dėl „čekos maišų“, griūva sovietmečiu sukurti mitai apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, įskaitant tikrąjį Salaspilio koncentracijos stovyklos vaidmenį ir reikšmę. Šie memuarai ne tik suteikia unikalios informacijos istorikams, bet ir priverčia bet kurį skaitytoją iš naujo išgyventi situacijas, į kurias netyčia pateko socialiai aktyvus teisininkas Jānis Sūnas. Latvijos šimtmečio kontekste labai svarbi autoriaus pateikiama informacija apie 1917-uosius, kai iš tikrųjų gimė nepriklausomos Latvijos valstybės idėja. Memuarai sąmoningai daug neredaguoti, išsaugant autoriaus stilių ir rašyseną. Reikėtų pažymėti, kad parašyti kažką panašaus sovietinės okupacijos klestėjimo laikais – XX a. aštuntajame dešimtmetyje – buvo didelė drąsa. Jei rankraštis patektų į netinkamas rankas, tai sukeltų didelių problemų ne tik pačiam rašytojui, bet ir visai jo šeimai.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Raudonosios armijos kalinių filtracijos stovykla Griezėje ir Griezės bažnyčia
Griežė yra Latvijos ir Lietuvos pasienyje, kur Vadakstės upė įteka į Ventą. Griežės bažnyčia buvo pastatyta 1580 m., tačiau parapija egzistavo dar iki 1567 m. Bažnyčia buvo kelis kartus perstatyta – 1769 m., 1845 m., o 1773 m. buvo įrengti pirmieji vargonai. Dėl įvairių priežasčių prarastas ir altorius, ir du varpai.
Bažnyčios sode yra kapinės, kuriose palaidoti bažnyčiai priklausę žmonės ir didikai. Vienas iš jų – „Grieze“ vargonininkas Friedrichas Barisas ir jo žmona Šarlotė, kuriems priešais bažnyčios zakristiją pastatytas paminklas. Pietinėje bažnyčios pusėje palaidoti 32 švedų kareiviai, žuvę Didžiajame Šiaurės kare. Kapinėse taip pat yra 110 vokiečių kareivių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare, kapai, kuriems 1930 m. pastatytas paminklas.
Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia nukentėjo, kai 1944 m. spalio pabaigoje fronto linija buvo ištempta palei Ventos upę, o Griezės bažnyčios apylinkėse buvo dislokuota vokiečių 225-oji pėstininkų divizija. Kai 1944 m. lapkričio 19 d. sovietų 4-oji smogiamoji armija pradėjo atakas per Ventos upę, keli artilerijos sviediniai pataikė į bažnyčios pietinę sieną, o bažnyčios bokštas buvo smarkiai apgadintas.
Po armijų grupės „Kurzeme“ kapituliacijos Raudonosios armijos Leningrado fronte į nelaisvę pateko 284 171 žmogus. 7493 buvo Raudonosios armijos kareiviai, paleisti iš vokiečių nelaisvės. Į nelaisvę pasidavė 48 vokiečių generolai. Remiantis armijų grupės „Kurzeme“ kapituliacijos metu pateiktais dokumentais, kareivių skaičius buvo apie 185 000. Likę iš beveik 100 000 filtruotinų žmonių buvo Kuržemės civiliai gyventojai ir sovietiniai pabėgėliai, nes 1945 m. gegužės 10 d. Sovietų Sąjungos Leningrado frontas įsakė filtruoti visus vyrus nuo 16 iki 60 metų amžiaus.
Raudonojoje armijoje, skirtingai nei kitų šalių ginkluotosiose pajėgose, karo belaisvių patikrą, apsaugą, priežiūrą ir priežiūrą vykdė ne armijos daliniai, o vidaus reikalų organai – Valstybės saugumo liaudies komisariatas. Pagrindinė filtracijos užduotis buvo aptikti SSRS ir sovietų okupuotų šalių piliečius, dalyvavusius karo veiksmuose Vokietijos pusėje. Buvo tiriami paimti į nelaisvę vokiečių kareiviai, siekiant nustatyti galimus karo nusikaltimų vykdytojus.
Nuo 1945 m. gegužės 10 d. iki birželio 17 d. netoli Griezės bažnyčios buvo įsikūrusi karo belaisvių filtracijos stovykla. Stovykla tikriausiai čia buvo įsikūrusi todėl, kad Griezės bažnyčia buvo netoli pagrindinių kelių. Apylinkėse vis dar aiškiai matomos duobės žemėje, kuriose kaliniai šaltomis naktimis slėpdavosi nuo šalčio, prisidengdami kuo tik pavykdavo. Šiuo laikotarpiu Raudonoji armija padarė didelę žalą bažnyčios interjerui (visi suolai buvo pašalinti – „karo reikmėms“, apgadinta sakykla, sunaikinti vargonai ir kt.). Pačiame bažnyčios pastate buvo įrengta skalbykla.
Paskutinės pamaldos bažnyčioje įvyko 1950 m., ir parapija nustojo egzistuoti. Po parapijos iširimo, vėliau prižiūrint Latvijos gamtos ir paminklų apsaugos draugijai, bažnyčia nebuvo suremontuota. Tačiau pastatas po stogu stovėjo iki septintojo–septintojo dešimtmečių. Bažnyčia buvo apgadinta per 1961 m. audrą, o 1968 m. likusius interjero elementus išgelbėjo Rundalės rūmų darbuotojai.
Nuo 2003 m. grupė bendraminčių iš Rygos parapijų dalyvauja bažnyčios tvarkymo ir restauravimo darbuose. Iki šiol bažnyčios sienos yra konservuotos, o bokštas restauruotas.
Ezerės kraštotyros saugykla „Muitas Nams“
Ezerės muitinė yra Ezerėje, netoli Saldaus-Mažeikių plento, Latvijos ir Lietuvos pasienyje. 1945 m. gegužės 8 d. šiame pastate buvo pasirašytas vadinamojoje „Kuršo kišenėje“ apsuptų Vokietijos armijos dalinių „Kurzeme“ (Kurlandas) kapituliacijos aktas. Manoma, kad Antrasis pasaulinis karas iš tikrųjų baigėsi Ezerėje. Muitinėje yra ekspozicija, kurioje aprašomi Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykiai, ir eksponatai, kuriuose išsamiai aprašoma Ezerės parapijos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. 1945 m. gegužės 7 d. rytą Leningrado fronto vadas maršalas L. Govorovas išsiuntė armijų grupės „Kurzeme“ vadovybei ultimatumą sudėti ginklus. Kapituliacijos aktą susijusios šalys pasirašė gegužės 8 d., jame išsamiai aprašyta perdavimo tvarka, ginklų surinkimo punktai, pateiktini dokumentai ir informacija bei kitos praktinės priemonės.
