Latvijos kariuomenės generolo, dukart Lāčplėsio karo ordino kavalieriaus Pēterio Radzinio atminimui.

Jānis Radziņš - Pēterio Radziņas vyresnysis brolis, paskutinis šeimos namų "Jaunvīndedži" savininkas : "Būdami berniukai, mes dažnai matavome savo jėgas. Pēteris niekada nepasidavė ir bandė įrodyti savo tėvui, kad yra toks pat stiprus kaip aš. Mokykloje mokėsi puikiai. Jau Lugažų parapinėje mokykloje kilo noras tapti valytoju, o baigęs Pēterį ams Pskovo karo mokykloje nuo ryto iki vakaro darbe, o sekmadieniais ir vidurdienį prie knygų darbininkai tyčiodavosi, kad išsilavinęs žmogus dirba paprastus darbus: „Noriu užsidirbti dirbdamas, todėl ir dirbu“.

Jānis Radziņš, kalbėdamas apie jaunesniojo brolio santykius, sako: "Mano brolis mirė būdamas bakalauru, nors gyvenime turėjo keletą palankių progų tuoktis. Kai paklausiau brolio apie vestuves, jis visada atsakydavo: "Karys neturi kur žmonos dėti karo metu."

„Dar visai neseniai, prieš mirtį, Petras pas mus gyveno dvi savaites. Jis nebūtų taip greitai grįžęs į miestą, jei iš netyčia gautos radijo žinutės nebūtų sužinojęs, kad jam skubiai reikia stoti prieš karo teismą kaip liudytojas. Generolas neteisingai suprato teismo šaukime, kodėl kelionė buvo netikėta. Tačiau šis akivaizdžiai nenorėjo išvykti iš savo giminės s – amžinai“.

Generolas Jānis Balodis - Pēterio Radziņa kolega ir draugas : „Spalio 26 d. vakare į štabą atvyko energingas ir protingos išvaizdos paprastais, juodais asmeniniais drabužiais džentelmenas, kuris prisistatė štabe – pulkininkas Radziņš. Radžinį pažinojau nuo senų laikų, taip pat sutapimas buvo rusas, Baldži, argi – ne pirmą kartą jų latviškomis pavardėmis „Iš kur tu? – „Aš iš Valkos“. "Bet aš esu iš Trikate". – Taip mes, atsitiktinai sutikti valcēniečiai, susidraugavome.

„Generolas Radziņš įeis į mūsų istoriją kaip karo vadas – jis turi ne ką mažiau nuopelnų kaip kariuomenės kūrėjas ir treneris. Nereikia pamiršti, kad mūsų nacionalinė kariuomenė subūrė skirtingų kariuomenių karininkus, turinčius skirtingą išsilavinimą ir tradicijas – visi jie turėjo būti sujungti į vieną koordinuotą Latvijos karininkų korpusą. Šiame darbe puikios mūsų tautos žinios, kurias jis išgyveno kaip savo atkaklumo ir ilgaamžiškumą tauta egzistuoja ir tai yra jo nemirtingumas, kurį jis pats sukūrė ir kurio niekas iš jo negali atimti“.

Pulkininkas leitenantas Aleksandras Plesners : „Pokalbiuose jis niekada nesigiria savo išgyvenimais ir asmenybe. Priešingai, tik mokosi ir stebi kitus ir tai, kas vyksta. Jis yra ramus su kiekvienu jam pavestu darbu, o vyriausiasis vadas turi jį ilgai įtikinėti imtis štabo viršininko pareigų. Ne todėl, kad jau seniai jautėsi kitiems Žinomas ir, ko gero, pavaldinių pasitikėjimas yra didesnis Ir iš tiesų, keista, kad iš pradžių ne be išankstinio nusistatymo, pavaldiniai ir kiti stebi naują, nepažįstamą štabo viršininką, kuris buvo dar mažiau apoloniškas, jo plonas, liaunas ir kietai susivyniojęs kojas, o svarbiausia – jo rusiška raidė ir rašysena. Visa tai iš pradžių atrodo, kad sukelia šypseną.

"Mažiausi lašai sulaužo net ir kiečiausią uolą. O kiek smulkumo, kiek pikto kvailumo buvo išlieta šiai didelei, vienišai širdžiai, daro ją išmintingesnę, nejautesnę. "Radziņš, politizuojantis generolas. Radziņš rengia sąmokslą, Radziņš neįvykdė perversmo tik todėl, kad jam trūko drąsos. „Radžiniui armijoje ne vieta“ – gal kitiems visa tai atrodė juokinga, bet pačiam Radzinui tai buvo skaudus įžeidimas. Suabejojęs savo geriausiais įsitikinimais ir šviesiausiais ketinimais, niekieno rimtai negintas, jis buvo priverstas vis giliau trauktis į save ir savo vienatvę.

Pulkininkas Teodors Andersons : "Pēteris Radziņš skaitė daug, ne tik karinių, bet ir filosofinių straipsnių. Jis taip pat domėjosi religinėmis temomis. Buvo malonu su juo kalbėtis. Mes dažnai diskutuodavome įvairiais klausimais. Iš prigimties jis buvo labai jautrus ir dažnai priimdavo prie širdies kiekvieną smulkmeną, nors niekada to nerodė išoriškai, todėl atrodė, kad jis buvo karinis, beviltiškas ir neabejingas. jis labai vertinamas“.

„Mirusis visą tą laiką gyveno labai ramiai ir gyveno padorų gyvenimą. Vakarais dažnai sėdėdavome kartu. Retai eidavo į vakarėlius ir balius. Nemėgo draugauti su kitais, bet visada mėgo būti vienas. Jis buvo karininkas, kuris savo darbą ir žinias atidavė formuojant mūsų kariuomenę. Visuomenėje, kurioje pasirodydavo retai, jis buvo linksmas, nuoširdus, linksmas ir linksmas , dažnai užsisklendė, bet kur reikėjo – nebijojo atvirai reikšti savo minčių, nors tai kartais sukeldavo rūpesčių ir priepuolių.

Artimas karo bendražygis : „Stulbinamai užsitraukęs iš prigimties, visada ateidamas į darbą, jis neieškojo visuomenės. Tačiau bendraudamas su žmonėmis, kaip tikras europietis, visada buvo malonus, šypsojosi ir žaibiškai šmaikštus. Atviresnis su draugais, tačiau santūrus, niekada nepažįstamas. Nei darbe, nei asmeniniuose pokalbiuose nepasakydavo bereikalingo ir nereikšmingo žodžio, o jei paprastai – bereikalingai ir tyliai šypsodavosi Jo atsakymai visada pataikė į tašką, tvirto charakterio žmogus, mokėjo įveikti nervingumą ir nejaudino kitų.

„Niekada nematėme generolo Radzino pikto ir susijaudinusio“, – vienu balsu sako jo kolegos. Kartais jis apsimesdavo griežtu, kai to reikalaudavo tarnyba, bet niekada neišleisdavo pykčio. Jis niekada nepakeldavo balso, kuris dažniausiai skambėjo kaip plieninis“.