Ārdavos (Jezufinovo) dvaras Infrastruktūra

Ārdava buvo svarbi karinė ir strateginė vieta Antrojo pasaulinio karo metu, kurioje vyko ir partizanų veikla, ir kiti kariniai renginiai.

Neorenesansinio stiliaus dvaro rūmai iš pradžių buvo pastatyti 1860–1863 m. didikų Molių šeimai. Dvaro savininkas Vaclavas Molis savo ir tarnų vaikams buvo įsteigęs privačią mokyklą, kurioje mokė latvių ir rusų kalbų, rašymo ir matematikos.

1922 m. dvaro rūmuose buvo įkurta Ārdavos pradinė mokykla, kuri veikė iki 2003 m.

Mokykla buvo Ārdavos gyvenimo centras – ji taip pat tarnavo kaip smuklė ir renginių vieta vestuvėms, šventėms ir panašiems renginiams, veikė ištisus metus. Iki vokiečių okupacijos dvarą apšvietė žibalinės lempos, vėliau dvare buvo įrengtas generatorius. Lietaus vanduo buvo renkamas iš latakų ir naudojamas drabužiams skalbti, nes jame nebuvo kalkių ir drabužiai būdavo minkštesni. Šildymui kiekviename kambaryje buvo malkomis kūrenamos krosnys ir malkomis kūrenama šildymo krosnis su akmeniniais kaminais, kurie kaupė karštą orą ir laikė šilumą.

Gyvenimas Ārdavos pradinėje mokykloje Ārdavos dvare nuo 1934 iki 1943 m., kaip savo šeimai papasakojo Lidija Odeiko ir Vija Liepa (mergautinė pavardė Odeiko).

Helen Broka (1905–1975) buvo ūkininko iš Lieli Leimanių kaimo duktė. Albertas Odeiko (1903–1938) buvo fabriko darbininko iš Rygos sūnus. Helen ir Albertas susipažino Aglonoje ir ten susituokė 1927 m. Jie gyveno Somerseto kaime, kur 1930 m. gimė jų vyriausia dukra Lidija, o 1932 m. – antroji dukra Vija. 1934 m. Helen buvo paskirta Ārdavos dvaro pradinės mokyklos direktore.

Karo įvykiai: 1940 m.
Po sovietų invazijos 1940 m. pavasarį Helen buvo atleista iš direktorės pareigų, tačiau jai buvo leista likti mokytoja. Jos vietą užėmė mokytojas vardu Jachukas.

Karo įvykiai: 1941 m.
Šeimos gyvenamosios patalpos buvo kairiajame pastato sparne. 1941 m. vasarą, kai vokiečiai užpuolė ir išvijo sovietus, Helen ir mergaitės gyveno pas Donatą Lielajos Leimanių kaime. Šiuo neramumu jos buvo priverstos slėptis miške. Kai pagaliau grįžo namo į Ārdavą (po to, kai vokiečiai liepą baigė invaziją į Latviją), jos sužinojo, kad Helen buvo įtraukta į sovietų masinių deportacijų sąrašą už 1941 m. birželį.

Vokiečių štabas Ardavoje buvo įsikūręs 1941 m. vasarą, vokiečių armijai okupavus šią vietovę, netrukus po Rygos užėmimo 1941 m. liepą. Ardavos dvaras, kuriame anksčiau buvo įsikūrusi vietos pradinė mokykla, buvo naudojamas vokiečių kariuomenės reikmėms. Vokiečiai savo štabą įkūrė dvare, nes netoliese esantis geležinkelis vedė tiesiai į Rusijos frontą. Dauguma jų buvo ne kareiviai, o kariškiai, kurie rūpinosi aprūpinimu ir logistika. Buvo įrengta elektra, o generatoriaus kuro statinės buvo užkastos ant kelio, vedančio į namą. Lauke buvo įrengti vandens rezervuarai, pirmą kartą tiekiantys tekantį vandenį gėrimui ir maisto ruošimui.

Karo įvykiai: 1942 m.
1942 m. birželio 17 d. Ārdavos stotyje įvyko sprogimas, kurį surengė raudonieji partizanai, žymėdami 1940 m. birželio 17 d. įvykius ir Raudonosios armijos invaziją į Latviją. Ārdavos stotyje, maždaug už 0,5 km nuo Ārdavos dvaro, sprogo į Rusijos frontą važiavęs šaudmenų traukinys. Per sprogimą geležinkelio stotis buvo sugriauta, buvo žmonių aukų – žuvo Mickanų šeima: jų sūnus žurnalistas ir rašytojas Vincentas Mickanas, jo tėvas geležinkelio darbuotojas Joachimas Mickanas ir motina Petronelija Mickanė, kuri mirė nuo sužalojimų. Visa šeima palaidota Aglonos kapinėse.[1] Remiantis Ārdavos gyventojų atsiminimais, vokiečiams traukiantis buvo planuojama susprogdinti mokyklos pastatą, nes Ārdavos partizanai rūsyje rado minų.

Karo įvykiai: 1944 m.
Kai 1944 m. rugpjūtį pradėjo žlugti Vokietijos Rytų frontas ir artėjo sovietų pajėgos, Helen nusivedė mergaites pas tėvus, kad užtikrintų jų saugumą. Pati ji grįžo į Ārdavą, kur vokiečiai ruošėsi trauktis. Žinodami, kad Helen yra sovietų taikinys, vokiečiai pasiūlė jai vykti kartu ir patarė atsivežti vaikus, kad šeima nebūtų išskirta. Jos supakavo savo daiktus į antklodes ir įsėdo į sunkvežimį, kuris nuvežė jas į Daugpilį. Iš ten vokiečiai jas nuvežė į ūkį Vidžemėje, kur jos slapstėsi apie savaitę, kol grįžo kareiviai ir nuvežė jas į Rygą. Odeiko šeima išvyko į Vieną, Austriją, kur Helen rado darbą, o mergaitės gyveno ūkyje netoliese esančiame Ramzau. Pavasarį jos persikėlė į ūkį netoli Fleišvangeno, Vokietijoje, o pasibaigus karui mergaitės galėjo atnaujinti savo latvių mokyklą netoliese esančiame Ebenveilere. Helen ir Vija 1950 m. išvyko į Jungtines Valstijas.

Ilgiausiai Latvijoje tarnavęs nacionalinis partizanas Janis Pīnupsas gyveno Ārdavoje. 1944 m. jis buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, iš kurios dezertyravo ir daugiau nei penkiasdešimt metų slapstėsi Pelēčių parapijos miške Latgaloje, o legalizavosi tik 1995 m. gegužės 9 d., būdamas jau septyniasdešimties metų. Jis buvo vadinamas paskutiniu „Antrojo pasaulinio karo miško broliu Latvijoje“, nors ginkluotoje kovoje su sovietų režimu nedalyvavo. Janio Pīnupo gyvenimo istorija panaudota kaip medžiaga Janio Baložo dramaturgijoje Latvijos nacionalinio teatro spektakliui „Mežainis“.

[1] šaltiniai: „Mirė trečioji tragiškos avarijos auka“. Daugavas Vēstnesis. 1942 m. birželio 26 d., „Vincents Mickāns paguldytas į žemės glėbį“. Daugavas Vēstnesis. 1942. Birželio 20 d., Mazjānis, R. „Vincents Mickāns (nuotr.).“ Daugavas Vēstnesis. 1942. Birželio 21 d.