Janio Vītiņa atminimo lenta Memorialinė vieta

Jānis Vītiņš (1894-1941) buvo ne tik puikus dainininkas, bet ir didvyriškas kareivis. Už didvyriškumą mūšiuose prie Bolderajos 1921 m. Jānis Vītiņš buvo apdovanotas Lāčplėsio karo ordinu.
Spārni piliakalnis kartu su „Guntiņas“ namu buvo padovanotas J. Vītiņam Latvijos valstybės 1930-aisiais už jo didvyriškus žygius Latvijos laisvės kovoje. Paminklas buvo atidengtas 2019 m. birželio 21 d. Ylėje, Spārni piliakalnio papėdėje.

Atminimo akmuo buvo sukurtas vadovaujant skulptorei Ivetai Smiltniecei ir simboliškai atspindi Janio Vītiņa indėlį į Latviją:

"Tai perpjautas pusiau riedulys, kurio vienoje pusėje pavaizduoti Jānio Vītiņa kariniai žygdarbiai, o kitoje – jo pasiekimai operos muzikoje."

"Jānis Vītiņš gimė 1894 10 14 Pullā, Dzervės valsčiuje, šiandien Cīravos valsčiuje. Mirė: 1941 11 29 Astrachanėje, Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, KPFSR. Nuteistas mirti sušaudant Astrachanės kalėjime.

J. Vītiņš gimė ūkininko Fričio šeimoje, kurioje užaugo dar trys vaikai – Kārlis, Matildė ir Billė (Betija). Mokėsi Ravos pradinėje mokykloje, Činkos komercinėje mokykloje Liepojoje ir įstojo į Pskovo praporščikų mokyklą. 1922 m., vedęs Erną, gimė sūnus Gunārs (Gunardas).

1915 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, J. Vītiņš buvo mobilizuotas į Rusijos armiją. Tarnavo 9-ajame Uralo pėstininkų pulke, nuo 1917 m. – 2-ajame atskirajame sunkiosios artilerijos divizione. Nepriklausomybės karo metu, 1919 m., J. Vītiņš buvo mobilizuotas į Latvijos armiją, tarnavo vyresniojo leitenanto laipsnyje. J. Vītiņš buvo Nacionalinės gvardijos organizatorius ir instruktorius (nuo 1919 m. vasario), vėliau tarnavo Naujai suformuotose pajėgose ir atskirajame batalione. Tarnybos metais J. Vītiņš pradėjo dainuoti viešai, įstojo į vokalinį kvartetą.

Liepojoje įkūrus Latvijos Liaudies Tarybą, J. Vītiņš tapo jos nariu Socialdemokratų frakcijoje. 1919 m. vasarą jis buvo paskirtas Rygos naujai suformuotų pajėgų savanorių kuopos formatoriumi, o vėliau paskirtas pirmuoju tokios kuopos vadu. Jis taip pat buvo karo policijos viršininkas, vėliau perkeltas į 8-ąjį Daugpilio pėstininkų pulką. Bermontiadų metu J. Vītiņš buvo sužeistas mūšiuose prie Jelgavos plento.

1920 m., po demobilizacijos, J. Vītiņš įstojo į Latvijos konservatoriją, studijavo dainavimą (pas Ernestą Wittingą), tuo pačiu metu dainavo Nacionalinės operos chore ir netrukus jam buvo patikėti nedideli vaidmenys. Debiutas buvo Vilhelmo vaidmuo Ambroise'o Thomaso operoje „Mignon“. 1929 m. jį pasamdė Zagrebo operos teatras (Jugoslavija). Per savo karjerą tenoras J. Vītiņš atliko 36 operos vaidmenis, daugiausia jų – 1930-aisiais, kai buvo paklausus daugelio Europos miestų operos teatruose. Nuo 1931 iki 1937 m. dainininkas, sceniniu slapyvardžiu Jan Wittin, koncertavo Vokietijoje – Berlyno Volksoper, Dessau, Leipcige, Kelne, Duisburge, Štetine, Breslau, Esene, taip pat Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Šveicarijoje ir Nyderlanduose.

1940 m., sovietų okupacijos sąlygomis, J. Vītiņš įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą „Tėvynės sergėtojai“. 1941 m. kovo 6 d. J. Vītiņš buvo suimtas savo gyvenamojoje vietoje Rygoje, Baložu gatvėje, melagingai apkaltintas šnipinėjimu Vokietijai. Kovo 15 d. pagal Sovietų Sąjungos komunistų partijos baudžiamojo kodekso 58.1-a straipsnį „už tėvynės išdavystę“ Stalingrado garnizono karo tribunolas dainininkui skyrė griežčiausią bausmę. Mirties bausmė įvykdyta 1941 m. lapkričio 29 (12?) d. Astrachanės kalėjime. J. Vītiņa našlė ir sūnus buvo represuoti (deportuoti).

2018 m. iškilaus tenoro ir patrioto atminimas buvo pagerbtas operos „André Chenier“ atlikimu Siguldos operos muzikos festivalyje. J. Vītiņa vardas įrašytas ant atminimo stelos, kuri buvo atidengta 2018 m. lapkričio 11 d. Aizputės Misiņkalno parke. 2019 m. atminimo ženklas buvo atidengtas prie J. Vītiņa namo Spārni piliakalnio papėdėje Ylės valsčiuje. Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre J. Vītiņa vardas įrašytas ant kėdės 14 eilėje, 1 vietoje.

Nacionalinė enciklopedija, autorė Daiga azvērsīte.