Nuo Latvijos ir Estijos valstybių įkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, išliko daugybė monumentalių to meto įvykių liudijimų - mūšių vietų, karinių statinių, istorinių nuotraukų ir atsiminimų. Iš viso jie sudaro įtikinamą karinio paveldo istoriją apie tai, kaip trys šalys iškilo po Pirmojo pasaulinio karo, kaip jos kovojo dėl išlikimo nepriklausomybės karų metu, kaip jas nuniokojo Antrasis pasaulinis karas, kaip nacionaliniai partizanai tęsė kovą daugiau nei 10 metų po karo ir kaip po dešimtmečių okupacijos buvo atkurta nepriklausomybė. Tai pasakojimas apie politinius įvykius, žmones ir jų gyvenimą per karus ir okupacijos laikotarpius.

Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918 m.)

Prieš susikuriant Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybėms, tuometiniai Rusijos imperijos valdiniai ir dalis būsimųjų Baltijos valstybių piliečių tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje per Pirmąjį pasaulinį karą. Nors karo pabaigoje visos trys Baltijos valstybės paskelbė nepriklausomybę, tačiau iki jos įtvirtinimo laukė ilgas ir sunkus kelias. 

Latvijos Respublikos paskelbimas

Estijos Respublikos paskelbimas

Lietuvos Respublikos paskelbimas

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos valstybę, tačiau tai įvyko valstybės teritorijoje egzistuojant tvirtam kariniam Vokietijos režimui, kuris nesudarė sąlygų organizuoti valstybės institucijų bei nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Realus valstybės kuriamasis darbas prasidėjo tik po Vokietijos kapituliacijos 1918 m. lapkričio 11 d. kuomet buvo suformuota pirmoji Lietuvos laikinoji vyriausybė.

Nepriklausomybės karai 1918–1920 m.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui prasidėjo Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės karai. Estijai, Latvijai ir Lietuvai teko ginti nepriklausomybę nuo kelių priešų. Vokietija bandė pretenduoti į Latvijos ir Estijos teritorijas, Baltijos vokiečiai bandė įkurti savo valstybę, Sovietų Rusija kovojo dėl Baltijos šalių aneksijos, o buvusios Rusijos imperijos karininkai turėjo tikslą nugalėti bolševikus ir grąžinti Baltijos provincijas Rusijai. Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė kovėsi prieš bolševikinę Rusiją, Rusijos ir Vokietijos savanorių karines formuotes ir Lenkijos karines pajėgas 1918–1920 m. Atremdamos daugybę priešų, trys jaunos šalys įrodė, kad gali egzistuoti kaip nepriklausomos valstybės.

Latvijos nepriklausomybės karas

Estijos nepriklausomybės karas

Lietuvos nepriklausomybės karas

Lietuvos nepriklausomybės karas apima kovos veiksmus prieš bolševikus, bermontininkus ir Lenkijos kariuomenę 1918–1920 m.

Lietuvos kariuomenės kovos prieš bolševikus vyko nuo 1918 m. pabaigos iki 1919 m. rugsėjo mėn. ir baigėsi Raudonosios armijos išstūmimu iš Lietuvos teritorijos bei Rusijos pasiūlymu derėtis dėl Taikos. 1919 m. antrojoje pusėje vyko Lietuvos kariuomenės kovos prieš vakarų savanorių armiją dar vadinamą „bermontininkais“ Šiaurės Lietuvoje. Lietuvos kariuomenei nugalėjus bermontininkus, jų daliniai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos. 1920 m. liepos ir lapkričio mėn. Lietuvos kariuomenė kovėsi su Lenkijos kariuomene ir gen. L. Želigovskio kariniais daliniais pietrytinėje šalies teritorijoje. Po šių kovų Lietuva prarado Vilnių ir Vilniaus kraštą. Vykstant Lenkijos ir Rusijos karui, 1920 m. liepos 12 d. Lietuva pasirašė Taikos sutartį, pagal kurią Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Po 1923 m. sausio 10–15 d. vykusios karinės operacijos Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą.

1920–1940 Baltijos šalių nepriklausomybė

Pasibaigus karo veiksmams, trys Baltijos šalys (kartu su Suomija, kuri tuo metu neretai buvo laikoma regiono dalimi) ėmė atsigauti nuo karo padarytos žalos. Taip pat buvo stengiamasi kurti naujas valdžios institucijas ir nacionalinį identitetą. Karo pabėgėliai grįžo namo, buvo vykdomos agrarinės reformos, atnaujinama ir plečiama pramonė ir infrastruktūra, didinamas eksportas. Vyko laisvi ir demokratiniai rinkimai, o Baltijos tautos pasitvirtino konstitucijas ir įstatymus, remdamosi Europos demokratinių valstybių pavyzdžiais. Vėl suklestėjo švietimas, literatūra ir kultūra. Šalys taip pat vystė savo kariuomenes ir karines pajėgas. Nors XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje visos trys Baltijos valstybės buvo valdomos nedemokratinių režimų, tačiau dauguma pilietinių teisių buvo išsaugota. Artėjant naujam pasauliniam karui, autoritarizmas ir silpnas Baltijos valstybių bendradarbiavimas, ypač karinėje srityje, vis labiau darėsi lemtingas trijų tautų nepriklausomybei.

Latvijos nepriklausomybė

Estijos nepriklausomybė

Lietuvos nepriklausomybė

1920–1922 m. veikęs Lietuvos steigiamasis seimas priėmė valstybės konstituciją, padėjo pagrindą žemės reformai bei priėmė svarbiausius valstybės teisės aktus, reglamentuojančius piliečių visuomeninį gyvenimą. 1921 m. Lietuva tapo visateise Tautų Sąjungos nare. 

1920–1926 m. yra Lietuvos demokratijos laikotarpis, kuomet šalį valdė demokratiškai išrinkti Lietuvos Seimai bei Seimo narių renkami prezidentai. Steigiamajame, I ir II seimuose daugumą turėjo krikščionių demokratų partija, tuo tarpu III Seime socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų koalicija. 

1926 m. gruodžio 17 d. naktį Lietuvoje įvyko karinis perversmas, kurį organizavo su Lietuvos tautininkų sąjunga bei krikščionių demokratų partija susiję karininkai. Po perversmo šalyje įsigalėjo autokratinė politinė santvarka, o valstybės Prezidentu tapo Antanas Smetona, valdęs šalį iki 1940 m. Šiuo laikotarpiu A. Smetonos valdymo svertais buvo kariuomenė bei Lietuvos tautininkų sąjunga.

Antrasis pasaulinis karas, 1939–1945

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Baltijos šalys paskelbė neutralumą. Tačiau minėtos deklaracijos neišgelbėjo valstybių nepriklausomybės, kadangi Sovietų Sąjunga ir Vokietija sudarė nepuolimo sutartį bei slaptuoju protokolu pasidalino interesų sferomis. 1939 m. spalio mėnesį SSRS pasirašė Savitarpio pagalbos sutartis su visomis trejomis Baltijos valstybėmis ir minėtose šalyse dislokavo karines įgulas. 1940 m. rugpjūtį visos trys Baltijos valstybės tapo Sovietinėmis Respublikomis ir juose prasidėjo sovietizacijos procesai. 1941 m. naciai išvijo sovietus, o 1944 m. jie vėl sugrįžo. Daug Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyrų buvo priversti kovoti abiejose pusėse. 

Antrasis pasaulinis karas Latvijoje

Antrasis pasaulinis karas Estijoje

Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje

Po Vokietijos ir Rusijos sienų ir draugystės sutarties Lietuva pateko į Rusijos interesų sferą ir priėmusi sovietų ultimatumą 1940 m. birželio 15 d. buvo okupuota SSRS. Prasidėjus Vokietijos ir Rusijos karui 1941 birželio 22 d. Lietuvą okupavo Vokietija bei sukūrė karinį okupacinį režimą, vykdė karo nusikaltimus ir Holokaustą.1944 m. vasarą Lietuvos teritoriją užėmė Raudonoji Armija ir prasidėjo antroji sovietinė okupacija trukusi iki Šaltojo karo pabaigos.

Nacionalinis partizaninis judėjimas – miško broliai 1944-~1957 m.

Sovietų okupacinio režimo pradžioje daug vyrų atsisakė bendradarbiauti su sovietų režimu, pasislėpė miškuose ir tęsė kovą. Kai kurie bijojo represijų dėl ankstesnės tarnybos Vokietijos ar Suomijos ginkluotosiose pajėgose.

Sovietų okupacija ir Šaltasis karas 1945–1991

Sovietų okupuotos Baltijos šalys Šaltojo karo metais (1947–1987/1991) atsidūrė už geležinės uždangos, dalinusios pasaulį į du priešiškus pasaulius. Sovietai Estiją, Latviją ir Lietuvą pavertė šio karo „žaidimo“ aikštele, sutelkdami čia didžiulius kiekius karių ir karinės infrastruktūros. Statyti kariniai aerodromai, uostai, branduolinio ginklo bazės. Skaičiuojama, kad okupuotose Baltijos šalyse buvo nuo 200 000 iki 350 000 Sovietų Sąjungos karių. Latvija buvo viena iš labiausiai militarizuotų teritorijų visoje Sovietų Sąjungoje: iš daugiau kaip 3 000 čia įkurtų karinių dalinių, didesnė dalis buvo sutelkta Kuržemėje ir palei Baltijos jūros pakrantę, taip pat Jelgavos ir Rygos regionuose. Baltijos šalis, ypač Latviją ir Estiją, užplūdo rusakalbiai migrantai iš kitų sovietinių respublikų. Dalis jų įsidarbino didelėse pramonės įmonėse, kurių nemaža dalis buvo susijusi su karinių poreikių tenkinimu. Viso to kūrimui ir išlaikymui Baltijos šalys turėdavo atriekti reikšmingą savo biudžeto dalį (nuo 40 iki 60 proc.), nors jos į SSRS biudžetą visada mokėdavo daugiau nei gaudavo iš jo. Karinių bazių veiklos pasekmė – didelis aplinkos užteršimas. Vyko ir ne mažiau agresyvi ideologinė ir propagandinė kova. Vienas iš jos pavyzdžių, buvo sunaikinta gausybė dar iki sovietinės okupacijos sukurtų valstybingumo ir religinių paminklų. 1990–1991 m. Baltijos šalys išsikovojo savo nepriklausomybę, taip paspartindamos ir pačios Sovietų Sąjungos žlugimą.

Sovietų okupacija ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

Manoma, kad pirmosios sovietinės okupacijos metu (1940–1941) Lietuvoje buvo dislokuota apie 150 000 sovietų karių. Antrosios sovietinės okupacijos metu (1944–1990) sovietinių karinių dalinių bazės užėmė 68 000 ha arba 1,2 proc. Lietuvos teritorijos. Okupacijos pabaigoje Lietuvos teritorijoje galėjo būti 34600 okupacinės kariuomenės karių, apie 1000 tankų, apie 180 lėktuvų bei 1901 šarvuotis. Tai sudarė penkias divizijas, 295 atskirus kovinius bei aptarnaujančius dalinius. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė „Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir paskelbė, kad Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Atkurta nepriklausomybė 1991–…

Trys Baltijos šalys visiškai atkūrė savo nepriklausomybę, o okupacinis režimas žlugo. Keletą metų teko rimtai derėtis su okupacinės kariuomenės paveldėtoja Rusija ir priimti sudėtingus kompromisus dėl jos ginkluotųjų pajėgų išvedimo. Tai pavyko padaryti iki 1995 m. Estija, Latvija ir Lietuva pradėjo šalinti okupacijos pasekmes, atkurti ar kurti naujas institucijas. Tai apėmė ir vidaus bei išorės saugumo organizacijas. Vakarų šalys ištiesė pagalbos ranką, suteikdamos žinių ir įrangą. Nepaliaujamai buvo judama link grįžimo į Europos politiką ir prisijungimo prie Euroatlantinio aljanso, siekiant užtikrinti, kad nepasikartotų XX a. ketvirtojo dešimtmečio patirtis, kai šalys buvo visiškai vienos. Narystė ES, NATO ir euro zonoje yra tam tikra „gyvybės draudimo“ forma, ypač kai XXI a. autoritarinė Rusija ėmėsi agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą. Tačiau šį kartą Baltijos „seserys“ priklauso sąjungininkų bendruomenei ir Vakarų pasauliui. Jos nebėra vienišos.

Atkurta Latvijos nepriklausomybė

Atkurta Estijos nepriklausomybė

Atkurta Lietuvos nepriklausomybė

1990 m. kovo 11 d. Lietuva tapo pirmąją Sovietų Sąjungos respublika, atkūrusią nepriklausomybę, taip metant iššūkį sovietinei imperijai. Iš karto buvo pradėtos formuoti nepriklausomos valstybės egzistavimui būtinos struktūros, įskaitant ir krašto apsaugos. 1990 m. balandį įkurtas Krašto apsaugos departamentas. Tai turėjo savo kainą: 1990 m. Lietuvos ekonominė blokada; tragiški 1991 m. įvykiai (sausio 13 d., liepos 31 d. rugpjūčio 21 d. ir kiti), nusinešę Lietuvos nepriklausomybės gynėjų gyvybes.

Prasidėjusiose derybose dėl Rusijos (buvusios sovietinės) kariuomenės išvedimo Lietuva laikėsi principinės pozicijos, kad šios kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje buvo ir yra neteisėtas, nepripažintos okupacinės kariuomenės teisės į jos Lietuvoje naudotus ar pastatytus pastatus bei kitas struktūras. 1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos sieną kirto paskutinis išvykstantis Rusijos karinis ešelonas – Lietuva perėmė visišką savo teritorijos kontrolė.

Kita reikšminga pergale, liudijančia Lietuvos orientacija į demokratines vertybes ir norą ginti savo nepriklausomybę bei valstybingumą, tapo šalies įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO 2004 metais. Aviacijos bazėje Šiauliuose (Zokniuose) dislokavus karinius naikintuvus pradėta vykdyti NATO Baltijos oro policijos misija, skirta oro erdvės kontrolei virš trijų Baltijos šalių. 2014 m. ši misija išplėsta į Ämari (Estija) bei Malborko (Lenkija) aviacijos bazes.

Auganti Rusijos agresija paskatino perorientuoti Lietuvos kariuomenės tendencijas: greta įsitraukimo į tarptautines karines operacijas pradėti stiprinti šalies gynybiniai pajėgumai. Įgyvendinamos naujos gynybos strategijos, įsigyjama pažangi karinė technika, stiprinamas bendras visuomenės pasirengimas agresijai.

Beveik visi sovietiniams herojams, sovietinei santvarkai, o taip pat ir „Didžiajam Tėvynės karui“ skirti paminklai Lietuvoje buvo nugriauti dar apie 1990–1993 m. Tačiau išliko pagal sovietinės ideologijos principus sukurtos Antrojo pasaulinio karo sovietinių karių palaidojimo vietos. XXI a. pirmajame dešimtmetyje kaimyninė valstybė skirdama finansavimą Lietuvoje jas pradėjo rekonstruoti ir versti potencialiomis minkštosios galios priemonėmis. Apie 2010 m. tokios pastangos buvo sustabdytos. Šios vietos dėmesio vėl susilaukė 2022–2023 m., kai iš jų buvo pašalinti sovietiniams „išvaduotojams“ skirti paminklai.