Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (II) sovietmetis
Didesnioji dalis tarpukaryje pastatytų Nepriklausomybės (su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių) paminklų sovietmečiu kaip ideologiškai pavojingi ar netinkami buvo sunaikinti. Okupantai naikino ne tik žmones, bet ir atmintį bei atminties ženklus. Tokio likimo susilaukė ir skulptoriaus Roberto Antinio sukurti monumentai.
Nepriklausomybė, Laisvė, Valstybingumas – sovietai šias kategorijas ir viską, kas tik kaip nors buvo susiję su jomis, laikė grėsme jų pačių imperijai ir režimui. Jas žūt būt siekta ištrinti, ar tai būtų žmonių mintys ir atmintys, ar materialūs liudininkai ir ženklai. Dėl to žudyta, kalinta ir tremta, sprogdinta ir griauta, pasitelkta propaganda ir cenzūra. Sovietiniams okupantams čia talkino ir vietiniai parankiniai.
Tokio likimo susilaukė ir didesnioji dalis tarpukaryje (1918–1940) pastatytų su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių paminklų. Šie paminklai paprastai statyti vietos žmonių iniciatyva ir lėšomis, o tokios pastangos „iš apačios“ bylojo apie natūralų ir įsišaknijusį patriotizmą. Jie dygo miestuose, miesteliuose, o kai kur ir kaimuose, tapdami jų urbanistiniais ir įvairių švenčių, ceremonijų akcentais. Per du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvą nuklojo gana tankus tokių atminties ženklų tinklas. Pasekime, kas sovietinės okupacijos metais nutiko skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) sukurtiems Nepriklausomybės monumentams, primenant, kad jo kūriniai puošė bent trijų Lietuvos miestų – Biržų, Rokiškio ir Širvintų – aikštes. (nuoroda į pirmą temos dalį).
Biržai. 1944 m. miesto Nepriklausomybės aikštėje, kur stovėjo paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, pradėti laidoti Sovietų Sąjungos kariai. Erdvė buvo paversta Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių kapinėmis. Suprantama, kad Nepriklausomybės paminklo, skirto ir 1919 m. kovojusiems prieš Raudonąją armiją (bolševikus), ir Raudonosios armijos karių kapų kaimynystė nederėjo ir ilgai negalėjo trukti. 1946 m. pavasarį paminklas vietos valdžios nurodymu buvo susprogdintas. Paminklo duženos čia pat ir užkastos. Liko tik postamentas, ant kurio pastatytas paminklas sovietinei kariuomenei.
Širvintos. 1952 m. Širvintų komjaunimo komitetas kreipėsi į Širvintų vykdomąjį komitetą, prašydamas leisti nugriauti „buožinį nacionalistinį paminklą“. Tarp 1952 ir 1955 m. paminklas buvo sunaikintas. Širvintiškių pasakojama, kad skulptūra buvo apjuosta grandine ir griauta traktoriumi. Paminklo liekanos sudaužytos į smulkesnes dalis ir užkastos keliose vietose.
Rokiškis. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai tarpukaryje pastatytas Nepriklausomybei skirtas paminklas nebuvo sunaikintas. Tik 7 deš. valdžios nurodymu ant paminklo buvusi data „1918–1928“ ir svastikos ženklas buvo užtinkuoti. 1971 m. Lietuvos SSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu šis paminklas kartu su kitais 3553 dailės kūriniais buvo paskelbtas Lietuvos SSR vietinės reikšmės dailės paminklu (DV 2362). Kultūros paminklų sąraše jis apibūdintas kaip 1929–1931 m. Roberto Antinio sukurtas „paminklas-obeliskas“.
Kretinga. Abejojama, ar „Laisve“ pramintas paminklas buvo sukurtas Antinio, visgi užsiminsime ir apie jo likimą. Monumentas stovėjo miesto Viešojoje aikštėje. Vieša ir reprezentatyvi erdvė įtiko ir sovietams, 1944–1945 m. čia laidoti Antrojo pasaulinio karo metu žuvę sovietų kariai (vėliau palaikai iškelti). 1948 m. „Laisvės“ paminklas buvo nuverstas ir paskandintas Akmenos upėje. Liko tik paminklo postamentas, bet ir šis 8 deš. tvarkant miesto aikštę buvo supjaustytas ir panaudotas antkapiniams paminklams.
- Juozas Banionis, „Biržai, Vytauto g. Žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 19.
- Julius Kanarskas, „Kretinga, Rotušės a. Laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 87.
- Jolanta Klietkutė, „Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui (1928–1928) paminėti Kretingoje (Laisvės paminklas)“, in: Kretingos krašto enciklopedija, 2014 (atnaujinta 2020-01-11), prieiga internetu: https://www.kretingosenciklopedija.lt/kultura/kulturos-paveldas/istorinis-paveldas/paminklai/paminklas-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmeciui-1928-1928-pamineti-kretingoje-laisves-paminklas/.
- Girdas Paliulis, Eugenijus Žitlinskas, „Širvintos, Vilniaus g. Lietuvos karių paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 174.
- Aldona Pivoriūnienė, „Rokiškis, Nepriklausomybės a. Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 153.
Related objects
Independence Square in Biržai
In the center of Biržai city.
A place of remembrance of the battles for freedom and a witness to memory wars.
In 1931, on the former square next to the Church of St. John the Baptist, a monument to those who died for the Independence of Lithuania was erected at the initiative of the local team of the Lithuanian Riflemen's Union. The square became known as Independence Square, and the monument itself was called "Birute" by the people of Birzeit (in honor of the Grand Duchess of Lithuania). The square became a place for various celebrations and commemorations. Flowers were laid at the monument, and riflemen or scouts' oaths were taken. After the Soviets occupied Lithuania, the monument did not last long - in 1946 it was blown up and buried where it stood. A cemetery for Soviet soldiers was established on the site of the Independence Monument.
In 1988, the people of Biržai excavated the remains of the destroyed monument. And in 1990, an exact copy of this monument was restored, only it was no longer erected in its original place, but further away, next to the cemetery of Soviet soldiers. In 2006–2007, the monument was restored, and a plaque with the names of 60 Lithuanian volunteers, soldiers, partisans and riflemen who died was attached to its pedestal. In 2017, another memorial plaque was unveiled next to the monument - to the knights and volunteers of the Vytis Cross of the Biržai parish during the 1919–1920 Independence battles.
In 2011, original fragments of the original monument were brought and exhibited next to the church.
In 2005–2010, the square was reconstructed. It is believed that in the 16th–17th centuries, this place was supposed to be an empty field between the castle's defensive moat and the townspeople's plots. Later, the area was divided into plots. When reconstructing the square, it was intended to reflect these stories: narrow, diagonal marks resembling cannonball trajectories semantically connect the square with the castle, and the wider lanes crossing the square more or less correspond to the boundaries of the townspeople's plots that were here in later times.
In 2021, the square was officially named Independence Square. The square remains the burial place of Soviet soldiers from World War II, marked by an obelisk and memorial plaques. It is believed that soldiers and spies from the NKVD-MVD-MGB units who died in battles with partisans in the Biržai region in 1945–1954 were also buried here.
Independence Square in Rokiškis
In the center of Rokiškis city.
The highlight of Independence Square is the monument erected in 1929–1931 to commemorate the 10th anniversary of Independence. The monument depicts a Lithuanian soldier and a Lithuanian woman holding a sun with a swastika depicted on a shield in her raised hands. This is one of those rare cases when a monument erected in Independent Lithuania during the Soviet era was not destroyed. Only in 1979 was the inscription “1918–1928” and the swastika plastered over. In 1989, the monument was restored.
Since the monument was erected in 1931, the square has been known as Independence Square.
A memorial plaque with the inscription “In this square, in the post-war years (1944–1953), the bodies of the fighters killed for the freedom of Lithuania were desecrated” commemorates one of the most painful stages in the history of this square. At least three buildings surrounding the square housed Soviet repressive structures that imprisoned, interrogated and tortured Lithuanian people in 1944–1953 (Nepriklausimobės a. 5, 10, 15). These buildings are marked with commemorative plaques.
