Nepriklausomybės kovų savanorio Antano Andriuškevičiaus stojimo į Lietuvos kariuomenę atsiminimai
Atsiminimuose reprezentuojamas atsisveikinimas su namiškiais, kelionės į karinį dalinį bei pirmųjų dienų kariuomenėje patirtys.
Būsimojo savanorio apsisprendimą stoti į Lietuvos kariuomenę lydėjo bemiegė naktis ir ryto laukimas, kol būsimojo savanorio Antano sesuo pakavo daiktus išvykimui. Atsiminimuose užfiksuotas atsisveikinimas su namiškiais, verkianti senutė, paskutinis žvilgsnis į nesenai mirusios motinos paveikslą bei susimąstymas, kurio lydimas Antanas apleido gimtąjį Šunskų miestelį Suvalkijoje.
Būsimieji savanoriai į Marijampolę išvyko rogėmis, kur juos sutiko ir išlydėjo didelė miestelėnų minia. Atsiminimuose užfiksuota, kad Vilkaviškio geležinkelio stotis buvo pilna į kariuomenę pasiryžusių stoti savanorių, pažymėtos jų džiaugsmo ašaros ir ryžtas, taip pat besimezgančios naujos pažintys ir sielą gaivinanti daina. Savanorių minią į Kauną gabeno traukinys išdaužytais langais, kur karinė tarnyba prasidėjo rikiuotės užsiėmimais ir mokymusi naudotis ginklais. Trumpai apmokyti savanoriai gretai išvyko frontą, kur jų laukė pirmasis kovos krikštas. A. Andriuškevičius pirmąjį kovos krikštą patyrė Jiezno kautynėse, kur Lietuvos kariuomenės daliniai privertė raudonarmiečius pasitraukti iš miestelio.
Po minėtų kautynių, savanoris buvo išleistas atostogų ir grįžo į gimtąjį Šunskų miestelį, kuriame sutiko vyruką atvykusi verbuoti savanorių į kariuomenę. Minėtas asmuo pakvietė A. Andriuškevičių papasakoti apie pirmąjį mūšį, kurio pasiklausyti prisigrūdo pilna mokykla jaunimo, kurie išklausę pasižadėjo „stoti į savanorius“.
- ANTANAS ANDRIUŠKEVIČIUS, Savanorio užrašai, Karo archyvas, t.VI, 1935, p. 101–106.
Zugehörige Objekte
Denkmal für die in den Jahren 1919–1920 gefallenen litauischen Soldaten
Das Denkmal für die in den Schlachten von 1919–1920 gefallenen litauischen Soldaten befindet sich auf dem KupiškisFriedhof und ist Teil der Gedenkstätte für litauische Freiwillige. Das Denkmal wurde nach dem Entwurf von Antanas Aleksandravičius errichtet, die Mittel wurden von den Einwohnern von Kupiškis und den umliegenden Städten und Dörfern, den Mitgliedern der Litauischen Schützenvereinigung und der Frühlingsvereinigung gespendet. Das Denkmal ist aus Beton, mit einem weißen rechteckigen Obelisken mit weißen Gediminas-Säulen und einem Kreuz an der Spitze auf einem abgestuften Sockel und einem kubischen grauen Sockel. Dies war das grundlegende Symbol für die Bestattung freiwilliger Soldaten, das während der sowjetischen Besatzung nicht abgerissen wurde, aber die Symbolik wurde damals mit Gips überdeckt. Im Jahr 1989 wurde das Denkmal auf Initiative der Kupiškis Sąjūdis rekonstruiert und eingeweiht.
