Nepriklausomybės kovų savanorio Antano Andriuškevičiaus stojimo į Lietuvos kariuomenę atsiminimai

Atsiminimuose reprezentuojamas atsisveikinimas su namiškiais, kelionės į karinį dalinį bei pirmųjų dienų kariuomenėje patirtys.

Būsimojo savanorio apsisprendimą stoti į Lietuvos kariuomenę lydėjo bemiegė naktis ir ryto laukimas, kol būsimojo savanorio Antano sesuo pakavo daiktus išvykimui. Atsiminimuose užfiksuotas atsisveikinimas su namiškiais, verkianti senutė, paskutinis žvilgsnis į nesenai mirusios motinos paveikslą bei susimąstymas, kurio lydimas Antanas apleido gimtąjį Šunskų miestelį Suvalkijoje.

Būsimieji savanoriai į Marijampolę išvyko rogėmis, kur juos sutiko ir išlydėjo didelė miestelėnų minia. Atsiminimuose užfiksuota, kad Vilkaviškio geležinkelio stotis buvo pilna į kariuomenę pasiryžusių stoti savanorių, pažymėtos jų džiaugsmo ašaros ir ryžtas, taip pat besimezgančios naujos pažintys ir sielą gaivinanti daina. Savanorių minią į Kauną gabeno traukinys išdaužytais langais, kur karinė tarnyba prasidėjo rikiuotės užsiėmimais ir mokymusi naudotis ginklais. Trumpai apmokyti savanoriai gretai išvyko frontą, kur jų laukė pirmasis kovos krikštas. A. Andriuškevičius pirmąjį kovos krikštą patyrė Jiezno kautynėse, kur Lietuvos kariuomenės daliniai privertė raudonarmiečius pasitraukti iš miestelio. 

Po minėtų kautynių, savanoris buvo išleistas atostogų ir grįžo į gimtąjį Šunskų miestelį, kuriame sutiko vyruką atvykusi verbuoti savanorių į kariuomenę. Minėtas asmuo pakvietė A. Andriuškevičių papasakoti apie pirmąjį mūšį, kurio pasiklausyti prisigrūdo pilna mokykla jaunimo, kurie išklausę pasižadėjo „stoti į savanorius“.

 

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:
  • ANTANAS ANDRIUŠKEVIČIUS, Savanorio užrašai, Karo archyvas, t.VI, 1935, p. 101–106.

Susijusios vietos

Paminklas žuvusiems 1919-1920 m. kovose dėl Lietuvos laisvės

Paminklas žuvusiems 1919-1920 m. kovose dėl Lietuvos laisvės Kupiškyje įrengtas miesto kapinėse ir yra Lietuvos savanorių memorialo dalis. Paminklas pastatytas pagal Antano Aleksandravičiaus projektą, lėšas paaukojo Kupiškio ir aplinkinių miestelių bei kaimų gyventojai, Lietuvos šaulių ir pavasario sąjungų nariai.

Paminklas betoninis, ant laiptuotos pakylos ir kubo pavidalo pilko postamento stovi kvadrato plano baltas obeliskas su baltais Gedimino stulpais ir kryžiumi viršuje. Tai buvo centrinis karių savanorių palaidojimo simbolis, kuris nebuvo nugriautas sovietinės okupacijos metais, tačiau jo simbolika tuo metu buvo užtinkuota.

1989 m. Kupiškio Sąjūdžio iniciatyva paminklas buvo rekonstruotas ir pašventintas.