Nepriklausomybės kovų savanorio Antano Andriuškevičiaus stojimo į Lietuvos kariuomenę atsiminimai

Būsimojo savanorio apsisprendimą stoti į Lietuvos kariuomenę lydėjo bemiegė naktis ir ryto laukimas, kol būsimojo savanorio Antano sesuo pakavo daiktus išvykimui. Atsiminimuose užfiksuotas atsisveikinimas su namiškiais, verkianti senutė, paskutinis žvilgsnis į nesenai mirusios motinos paveikslą bei susimąstymas, kurio lydimas Antanas apleido gimtąjį Šunskų miestelį Suvalkijoje.

Būsimieji savanoriai į Marijampolę išvyko rogėmis, kur juos sutiko ir išlydėjo didelė miestelėnų minia. Atsiminimuose užfiksuota, kad Vilkaviškio geležinkelio stotis buvo pilna į kariuomenę pasiryžusių stoti savanorių, pažymėtos jų džiaugsmo ašaros ir ryžtas, taip pat besimezgančios naujos pažintys ir sielą gaivinanti daina. Savanorių minią į Kauną gabeno traukinys išdaužytais langais, kur karinė tarnyba prasidėjo rikiuotės užsiėmimais ir mokymusi naudotis ginklais. Trumpai apmokyti savanoriai gretai išvyko frontą, kur jų laukė pirmasis kovos krikštas. A. Andriuškevičius pirmąjį kovos krikštą patyrė Jiezno kautynėse, kur Lietuvos kariuomenės daliniai privertė raudonarmiečius pasitraukti iš miestelio. 

Po minėtų kautynių, savanoris buvo išleistas atostogų ir grįžo į gimtąjį Šunskų miestelį, kuriame sutiko vyruką atvykusi verbuoti savanorių į kariuomenę. Minėtas asmuo pakvietė A. Andriuškevičių papasakoti apie pirmąjį mūšį, kurio pasiklausyti prisigrūdo pilna mokykla jaunimo, kurie išklausę pasižadėjo „stoti į savanorius“.