Prano Čėsnos pasakojimas apie brolio stojimą į partizanų gretas

Nedidelis mūsų Dubelių k. (Kaišiadorių vlsč.) - pokaryje jame buvo 13 trobų. Pamiškėje stovėjo ir Dubių (Dubės) vienkiemis. Tarp jų gyventojų buvo gal penkiolika kariuomenei tinkamų vyrų, kai 1944 m. pradėjome slapstytis kur kas gali. Mano brolį Adomą Čėsną (g. 1919 m.) suėmė per kratas ir išsivežė į Kaišiadoris, o paskui ir toliau -į rusų kariuomenę. Praėjo kuris laikas, kol Adomas sugebėjo pasprukti ir grįžti namo. Tuo tarpu kaimo vyrai ir gerai mums pažįstami jaunuoliai iš Svirplionių, Bagdoniškių, Klūsų vieną rytą susirinkome miške ir nutarėme priešintis kartu. Tai aš tapau Žaibu, turėjau tada 23 metus. Stasys ir Antanai Griesiai, Jonas Čėsna, Kazys Bauras, mūsų pusbroliai Antanas ir Pranas Dzimidavičiai... Nežinia, ar nebūtų mus, nepatyrusius, niekada armijoje netarnavusius kaimo berniokus, kareiviai paprasčiausiai iššaudę, jei ne Pranas Jaromskas-Perkūnas, tapęs mūsų būrio vadu.

Turėjau tada paprastą šautuvėlį, kurį brolis Adomas buvo šiek tiek pertvarkęs, sutaisęs, kiti jau automatus nešiojosi. Taip pravaikščiojau kurį laiką nuolatinėj e baimėje. Dalyvavau keliose kautynėse. Ir dabar atsimenu mūšį Jačiūnų miške, kai pakliuvome į kareivių pasalą. Partizano gyvenimas buvo nelengvas, visa laimė, kad turėjome daug pagalbininkų, kurie mus maitino, rengė. Ir visa tai darė savo noru, patys pasisiūlydami. Turėjome miškuose bunkerius, rizikavome glaustis klojimuose, svirnuose...

Išvaikščiojau pusantrų metų, kai kartą man buvo pasiūlyta legalizuotis. Apie mano partizanavimą svetimi nežinojo, savi niekam neprasitarė. Pravėriau kartą naujos valdžios, kuri garantavo atleidimą duris. Deja, visus metus laikė uždarę, sėdėjau Kaišiadoryse, Trakuose, Vilniuje... Partizanavimo laikotarpiu rašiau trumpą būrio veiklos santrauką, tačiau prieš užsiregistruodamas viską sudeginau, kaip ir nuotraukas, kitus mūsų veiklos įrodymus. O dabar jau daug ką primiršau.

Brolio Adomo kelias buvo sudėtingesnis. Jis partizanavo iki pat 1948 m. Dabar pats nesuprantu, kaip ir ką jis ten darė, nes aprūpindavo miško vyrus nelegaliais pasais. Važiuodavo su jų nuotraukomis į Vilnių, o iš ten parveždavo pasus. Buvome susitarę, kaip ir ką sakyti, jei pakliūtume į jų nagus. Aš turėjau kartoti, kad jis dirba kaime statybose, dažnai traukiniu važiuoja į Vilnių pirkti instrumentų, vinių, spynų... Kai Vilniuje mane klausinėjo apie brolį, aš dar nežinojau, kad jis suimtas. Varto kažkokią knygą o ten ant kiekvieno lapo mano brolio trumpas parašas. Taip supratau, kad Adomas jau suimtas. Apmasčiau tolimesnius savo veiksmus. Nepakenkiau niekam, nes visada kartojau savo iš anksto sugalvotą dainelę. Matyt, jie daugiau nei aš žinojau apie brolį, kad jį nuteisė 10 m. lagerių...