Bresto-Litovsko sutartis I WW1

Brest-Litovsko sutartis buvo tarptautinė sutartis, pasirašyta 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovske (dabar Brestas, Baltarusija), tarp Rusijos ir Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos ir Turkijos, iš kitos pusės. Taigi karo veiksmai I pasaulinio karo Rytų fronte baigėsi ir Rusija tapo pirmąja šalimi, pasitraukusia iš karo.

Taikos derybos Brest-Litovske buvo prasidėjusios 1917 m. gruodį, tačiau jos greitai pateko į aklavietę, nes dvi kariaujančios šalys negalėjo susitarti dėl taikos sąlygų. 1918 m. vasarį Vokietija atnaujino karo veiksmus Rytų fronte, kad priverstų Rusiją sutikti su Vokietijos diktuojamomis sąlygomis. Vasario 21 dieną vokiečiai užėmė Minską, vasario 25 dieną – Taliną, vasario 28 dieną – visą Latvijos teritoriją, o kovo 1 dieną – Kijevą. Supratusi, kad Rusija nebeturi savo žinioje kovinės kariuomenės, sutinka su taikos sutartimi vokiečių sąlygomis, atsisakydama didžiulių teritorijų vakarinėje buvusios imperijos dalyje. Bresto-Litovsko sutartyje buvo numatyta, kad Rusija atsisako Lenkijos ir Baltijos šalių teritorijų, pripažįsta Ukrainos nepriklausomybę, visiškai demobilizuoja kariuomenę ir karinį jūrų laivyną bei sumoka didžiules reparacijas.

Sudarytoje taikos sutartyje buvo užfiksuotas Rusijos susitarimas perduoti Vokietijai Kuršą, Rygą ir Saremą, išlaikant Latgalą, tačiau klausimas dėl Vidžemės ir Estijos ateities nuosavybės liko atviras. Latvijos laikinoji tautinė taryba nebuvo taiki dėl tokio rezultato ir 1918 m. kovą paskelbė protestą prieš sutartyje numatytą Latvijos teritorijos padalijimą. Pagal Berlyno sutartį (Bresto taikos sutarties priedas), kuri buvo pasirašyta beveik po pusmečio – rugpjūčio 27 d., Rusija taip pat atsisakė „aukščiausios valdžios“ Vidžemės ir Estijos atžvilgiu.

Tuo metu vokiečių okupuotoje Latvijos teritorijoje administracinis režimas buvo griežtas, judėjimas buvo labai sunkus, pavyzdžiui, aplink Rygą buvo pastatyta spygliuotų vielų tvora, per kurią retkarčiais buvo praleidžiama elektra, kad žmonės iš Rygos miesto neišvažiuotų ar į jį nepatektų. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, prekybos apribojimai, maistas buvo normuojamas, žmonės buvo mobilizuojami priverstiniams darbams.

Nepaisant pergalės, iškovotos Rytų fronte prieš Rusiją, Vokietijos ir jos sąjungininkų padėtis 1918 metų antroje pusėje sparčiai pablogėjo. Vokiečiai buvo priversti pripažinti pralaimėjimą ir išvyko į Prancūziją pradėti paliaubų derybų. 1918 m. lapkričio 11 d., pasirašius Kompjeno paliaubas, kurios numatė, kad Vokietija atsisako Bresto-Litovsko taikos sutarties, I pasaulinis karas baigėsi. Tačiau po dviejų dienų, lapkričio 13 d., paskelbusi apie Brest-Litovsko taikos sutarties anuliavimą, Sovietų Rusija perkėlė Raudonąją armiją į Pabaltijį. Latvijai ir Estijai grėsė nauja okupacija.