Piteris Stucky I WW1, I Nepriklausomybės karai
Pēteris Stučka (1865-1932) – teisininkas, politikas, publicistas, knygnešys, vienas iš Naujosios srovės lyderių, kelių socialistinės ir komunistinės spaudos leidinių redaktorius.
Gimė 1865 m. Koknesės valsčiaus „Vecbiržniekuose“ pasiturinčioje valstiečių šeimoje. Stučkos tėvas Jānis Stučka jaunystėje buvo plaustininkas, vėliau dirbo mokytoju ir kunigu, o vedęs tapo didelio ūkio šeimininku.
1879 m. rudenį įstojo į Rygos vokiečių gimnaziją, kur susipažino su Jāniu Pliekšānu. 1884 m. abu pradėjo studijuoti Sankt Peterburgo universitete, įstojo į universiteto latvių studentų grupę. Stučka 1888 m. baigė universitetą, grįžo į Rygą ir ėmėsi Latvijos demokratinio laikraščio „Dienas Lapa“ redaktoriaus pareigų. 1897 metų vasarą „Dienas Lapa“ buvo laikinai uždarytas, o pats Stučka buvo suimtas. Iki 1898 metų sausio Stučka kalėjo Vidžemės provincijos kalėjime Rygoje.
Tada jis ištremtas į Vitebską. Numalšinus 1905 m. revoliuciją, grįžo į Rygą. Nuo 1907 metų dirbo teisininku Sankt Peterburge, įkūrė privačią leidyklą „Dzirkstele“, pradėjo leisti marksizmą populiarinantį žurnalą latvių kalba (žurnalo pavadinimas keitėsi kelis kartus – „Atvases“, Jaunais Pūrs“, „Dzirkstele“, „Ciba“ ir kt.), kuriame publikavo ir savo apmąstymus plačia tematika. Jis taip pat buvo Latvijos Socialistinės Tarybų Respublikos vyriausybės vadovas (1919 m.), kurį lėmė 1918 m. gruodžio 4 d. įvykiai: Rusijoje buvo įkurta Latvijos sovietų vyriausybė, kuri gruodžio 17 d. išplatino Latvijos sovietų vyriausybės manifestą, kuriame paskelbė pagrindinius savo tikslus. Latvijos sovietų vyriausybės vadovas buvo Pēteris Stučka, į Valką atvykęs iš Pskovo gruodžio 21 d. Raudonoji armija, įskaitant latvių šaulių pulkus, sparčiai artėjo prie Rygos. 1919 m. sausio 2 d. Latvijos laikinoji vyriausybė, vadovaujama Kārlio Ulmanio, paliko vietą Pēteriui Stučkui ir jo sovietinei Latvijos vyriausybei.
P.Stučkos valdžia nusprendė, kad rusų bendražygiams duos pavyzdinę socializmo kūrimo pamoką. Jį apėmė įsitikinimas, kad „Latvijos darbo komuna“ turi visas galimybes tapti komunistų pavyzdžiu ne tik Rusijos, bet galbūt net Europos mastu. Latvijos proletariatas buvo pasirinktas būti „deglu revoliucinėje parako statinėje“. Tai sukėlė terorą ir reformų radikalumą, patirtą sovietinėje Latvijoje nuo 1919 m. sausio iki gegužės – reiškinio, kurio nebuvo galima pastebėti net Rusijoje. Stučka ir jo bendražygiai puolė kuo greičiau pasiekti trokštamo socializmo, tačiau susidegino, nes greitai prarado gyventojų viltis ir paramą, dėl ko per Latvijos nepriklausomybės karą žlugo ir visiškai sunaikinta Sovietų Latvija. Pēteris Stučka atliko savo vaidmenį, tačiau politiškai jį atliko taip prastai, kad iš gerbiamo Naujosios srovės nario tapo nekenčiamu komunistu.
Vėliau P.Stučka buvo SSRS Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (1923 m.). 1931 m. Stuchka buvo paskirtas Maskvos sovietinės teisės instituto direktoriumi. Pēterio Stučkos vardu pavadinti Aizkrauklės miestas, Latvijos valstybinis universitetas ir Tērbatas gatvė Rygoje. Petras Stutka mirė 1932 metų sausio 25 dieną Maskvoje ir yra palaidotas Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos.
Daugiau informacijos šaltinių
LU LLRI. Petras Stutka. Prieiga: https://literatura.lv/lv/person/Peteris-Stucka/872473 [žiūrėta 2021 05 06].
Latvijos karo muziejus. Asmenybės ir jų pasiekimai Latvijos Nepriklausomybės karo metu. Prieiga: http://www.karamuzejs.lv/lv/Petnieciba/publikacijas/12_Petnieciba_Neatkaribaskara_personibas_KP_201912.aspx [žiūrėta 2021 05 06].
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Monument to the first battle for Latvia's independence
Atroadas, Inčukalns, Atmodas Street 2.
On July 3, 2016, a monument to the first battle for Latvia's independence, dedicated to the Latvian National Guard (Die Lettländische Landeswehr), was unveiled. sides. Eižens Upmanis, the chairman of the Brothers' Cemetery Committee, concluded at the time that this could be the historically first monument to the combined Latvian and Baltic forces in the battle memorials outside the cemetery. At that time, Lieutenant Colonel Oskars Kalpaks was appointed commander of the Latvian units of the Latvian National Guard or Landesver, from whose units the later Latvian army grew and formed during the Freedom Fights.
In 1918, the entire territory of present-day Latvia had fallen into the hands of the German Empire and its troops. However, at the end of the summer and autumn of 1918, the situation began to end badly for Germany, and it was clear that it was only a matter of time before Germany would be forced to concede defeat in World War I. The Russian Empire, which included Latvia before World War I, had ceased to exist earlier, with the revolutions of February and October 1917. On November 18, 1918, the Republic of Latvia was proclaimed. After the ceasefire with the Entente on November 11, 1918, the German army, which was on the territory of Latvia, was no longer motivated for further warfare, and most of its soldiers simply wanted to return home.
Under such circumstances, it was clear that Latvia's defense depended primarily on the national guard formed by the people of Latvia. Initially, due to their education and relatively greater ability to self-organize, the greatest initiative in creating such a national guard was shown by the Baltic Germans living in Latvia. Russian soldiers also joined the National Guard. In order to ensure the supply of the National Guard with uniforms, weapons and other necessary resources, on December 7, 1918, the Provisional Government of Latvia entered into an agreement with the German representative August Vinnig, providing for the provision of the National Guard from the German army reserves in Latvia. This agreement stated, among other things, that the National Guard, officially known as the Latvian National Guard or in German, the die Lettländische Landeswehr, would be the armed forces of the Republic of Latvia.
Two soldiers of the Latvian Red Rifle Regiment (ie approximately 2,000 to 3,000 soldiers) who had previously experienced in World War I and the Russian Civil War faced the Latvian National Guard. Despite the experience and numerical superiority of the Red Army, the Latvian National Guard held Inčukalns for two days in fierce fighting, until finally, in the evening of January 1, 1919, to avoid siege, was forced to retire, losing 43 dead and several wounded, most of whom was taken captive by the Bolsheviks, where they were killed or died of starvation or disease.
Author: Artis Buks. Material: Boulder. The monument is made of large monolithic stone, which was found in Rolls near Jelgava.
