Peteris Stucky I WW1, I Nepriklausomybės karai

Pēteris Stučka (1865–1932) – teisininkas, politikas, publicistas, knygnešys, vienas iš „Naujosios srovės“ lyderių, kelių socialistinių ir komunistinių spaudos leidinių redaktorius.

Gimė 1865 m. Koknesės parapijos „Vecbirzniekuose“ pasiturinčioje ūkininkų šeimoje. Stučkos tėvas Janis Stučka jaunystėje buvo plaustais, vėliau dirbo mokytoju ir kunigu, o vedęs tapo didelio ūkio savininku.

1879 m. rudenį jis įstojo į Rygos vokiečių gimnaziją, kur susipažino su Jāniu Pliekšānu. 1884 m. abu pradėjo studijuoti Sankt Peterburgo universitete, prisijungdami prie universiteto latvių studentų grupės. Stučka baigė universitetą 1888 m., grįžo į Rygą ir ėmėsi Latvijos demokratinio laikraščio „Dienas Lapa“ redaktoriaus pareigų. 1897 m. vasarą „Dienas Lapa“ buvo laikinai uždaryta, o pats Stučka suimtas. Iki 1898 m. sausio mėn. Stučka kalėjo Vidžemės gubernijos kalėjime Rygoje.

Tada jis buvo ištremtas į Vitebską. Po 1905 m. revoliucijos numalšinimo grįžo į Rygą. Nuo 1907 m. dirbo teisininku Sankt Peterburge, įkūrė privačią leidyklą „Dzirkstele“, pradėjo leisti marksizmą populiarinantį žurnalą latvių kalba (žurnalas kelis kartus keitė pavadinimą – „Atvases“, „Jaunais Pūrs“, „Dzirkstele“, „Ciba“ ir kt.), kuriame taip pat publikavo savo apmąstymus įvairiomis temomis. Jis taip pat buvo Latvijos Socialistinės Tarybų Respublikos vyriausybės (1919 m.) vadovas, kuri buvo 1918 m. gruodžio 4 d. įvykių rezultatas: Rusijoje buvo įkurta Latvijos Tarybų vyriausybė, kuri gruodžio 17 d. išplatino Latvijos Tarybų vyriausybės manifestą, kuriame paskelbė savo pagrindinius tikslus. Latvijos Tarybų vyriausybei vadovavo Pēteris Stučka, kuris gruodžio 21 d. atvyko į Valką iš Pskovo. Raudonoji armija, įskaitant Latvijos šaulių pulkus, sparčiai artėjo prie Rygos. 1919 m. sausio 2 d. Latvijos laikinoji vyriausybė, vadovaujama Kārlio Ulmanio, paliko vietą Pēteriui Stučkui ir jo sovietinei Latvijos vyriausybei.

P. Stučkos vyriausybė nusprendė duoti Rusijos bendražygiams pavyzdinę pamoką, kaip kurti socializmą. Jį apėmė įsitikinimas, kad „Latvijos darbo komuna“ turi visas galimybes tapti komunistų pavyzdžiu ne tik Rusijoje, bet galbūt net ir Europos mastu. Latvijos proletariatui buvo lemta būti „fakelu revoliucinėje parako statinėje“. Tai buvo reformų teroro ir radikalizmo, patirto Sovietų Latvijoje nuo 1919 m. sausio iki gegužės, šaltinis, kurio nebuvo galima pastebėti net Rusijoje. Stučka ir jo bendražygiai skubėjo kuo greičiau pasiekti taip trokštamą socializmą, tačiau nukentėjo, nes greitai prarado gyventojų viltis ir paramą, o tai lėmė Sovietų Latvijos žlugimą ir visišką sunaikinimą Latvijos nepriklausomybės karo metu. Pēteris Stučka atliko savo vaidmenį, tačiau taip politiškai prastai, kad iš gerbiamo Naujosios srovės nario virto nekenčiamu komunistu.

Vėliau P.Stučka buvo SSRS Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (1923 m.). 1931 m. Stučka buvo paskirtas Maskvos tarybinės teisės instituto direktoriumi. Aizkrauklės miestas, Latvijos valstybinis universitetas ir Tērbato gatvė Rygoje buvo pavadinti Pēterio Stučkos vardu. Pēteris Stučka mirė 1932 m. sausio 25 d. Maskvoje ir yra palaidotas Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos.