Mārtiņš Peniķis (1874-1964) Latvijos kariuomenės vadas, generolas
I WW1, I Nepriklausomybės karai, II Antrasis pasaulinis karas, IV Sovietų okupacija

Mārtiņš Peniķis gimė 1874 m. lapkričio 6 d. Kuldygos rajono Ķoninių kaime, senovės kuršių laisvavaldžių (Ķoninių) šeimoje. Mokėsi Kuldygos ministerijos mokykloje ir toliau lavinosi.

1896 m. įstojo į Rusijos armiją, tarnavo 133-ajame Simferopolio pėstininkų pulke. 1900 m. įstojo į Čiugujevo junkerių mokyklą. 1902 m. buvo paaukštintas iki pulkininko leitenanto ir paskirtas į 121-ąjį pėstininkų pulką Charkove. Dalyvavo Rusijos-Japonijos kare.

1913 m. buvo priimtas į Nikolajaus karo akademiją. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje grįžo į pulką. Kaip kuopos vadas dalyvavo mūšiuose Galicijos fronte, buvo sunkiai sužeistas. Pasveikęs kovojo keliuose mūšiuose netoli Krokuvos. 1915 m. dalyvavo vasaros mūšiuose prieš Mackenseno armiją, vėliau užnugario mūšiuose nuo Brestlitovsko iki Baranovičių. 1916 m. vasarą kovojo prie Šaros upės kaip bataliono vadas. Paaukštintas iki pulkininko, skaičiuojant nuo 1915 m. lapkričio 26 d.

1916 m. lapkričio 16 d. jis buvo paskirtas 2-ojo Rygos latvių šaulių pulko vadu. Dalyvavo Kalėdų mūšiuose, kovojo Ložmetējkalnso mūšiuose. Apdovanotas Jurio kardu. 1917 m. rugsėjį gynė pozicijas ant Mazā Juglos upės krantų. 1918 m. pradžioje paliko tarnybą ir liko Vidžemėje. Pateko į vokiečių nelaisvę, iš ten grįžo 1918 m. lapkričio pabaigoje.

Įkūrus Latvijos valstybę, savanoriškai įstojo į jos ginkluotąsias pajėgas ir 1918 m. gruodžio 8 d. buvo paskirtas Kuršo karo apygardos viršininku, vėliau – Kariuomenės planų ir štabo organizavimo komisijos nariu. Nuo 1919 m. birželio mėn. – Liepojos apygardos Latvijos kariuomenės vadas su divizijos vado teisėmis. Bermonto puolimo pradžioje buvo paskirtas 2-osios Vidžemės divizijos vadu ir Pietų fronto vadu. Vadovavo pavaldiniams daliniams mūšiuose nuo Rygos iki Lietuvos sienos, vėliau dalyvavo mūšiuose prieš bolševikus Latgaloje.

Jis buvo vienas pirmųjų, apdovanotų Lačplėsio Karo ordinu, III laipsniu, paskirtas LKO tarybos nariu, Tarybos pirmininku iki ordino įstatų priėmimo Konstituciniame susirinkime, vėliau – tarybos pirmininko nariu. 1927 m. jam buvo suteiktas LKO II laipsniškas ordinas.

1920 m. liepos 30 d. jis buvo paskirtas Latvijos armijos generalinio štabo viršininku. Nuo 1920 m. vasario 5 d. paaukštintas iki generolo. 1921–1924 m. jis buvo kariuomenės inspektorius. 1928 m. buvo paskirtas armijos vadu. Šias pareigas ėjo iki 1934 m., kai išėjo į pensiją.

M. Peniķis studijavo karo istoriją, dėstė Aukštojoje karo mokykloje; daugelio knygų autorius. Apdovanotas Mazsalijos malūnu Snėpelės valsčiuje. Apdovanotas daugeliu Latvijos, carinės Rusijos ir užsienio ordinų.

1943 m. jis atsisakė siūlomų Latvijos legiono generalinio inspektoriaus pareigų. 1944 m. su šeima išvyko pabėgėlio į Vokietiją. Jis atsidūrė sovietų okupacinėje zonoje, iš kur grįžo į Latviją. Gyveno Rygoje, užsiėmė karo istorijos tyrimais. Mārtiņš Peniķis mirė 1964 m. vasario 18 d. Rygoje ir buvo palaidotas Miško kapinėse.