Nacionalinis partizaninis pasipriešinimo judėjimas Žiemgaloje
III Nacionaliniai partizanai
Nors centrinėje Žiemgalos dalyje nėra tokių didelių miškų plotų kaip kituose istoriniuose Latvijos regionuose, partizaninė veikla čia taip pat buvo gana paplitusi. Kai kuriose vietose nacionalinių partizanų veikla buvo tokia aktyvi, kad okupacinės valdžios atstovai, bijodami dėl savo gyvybės, patys susilaikė nuo aukštesnių valdžios institucijų įsakymų vykdymo. Pavyzdžiui, Latvijos SSR Vidaus reikalų ministerijos Kovos su banditizmu skyriaus viršininkas pulkininkas Ritņikovas, 1947 m. sausio 1 d. rengdamas ataskaitą apie naikintojų batalionų (toliau – IB) būklę, griežtai kritikavo Iecavos ir Zalytės valsčių partijos pareigūnus, kurie nevykdė jokio darbo su IB kovotojais, o atsisakydami tai daryti teisinosi, kad yra užsiėmę ekonomine ir politine kampanija. Tokias abejones galima suprasti, nes 1946 m. ką tik minėtose kaimyninėse Misos, Salgalės ir Garozos valsčiuose nacionaliniai partizanai sunaikino daugelį valdžios atstovų, o kitiems išsiuntė įspėjamuosius laiškus. Čia veikė Janio Rozentalo, Janio Freimanio ir Arvydo Helmuto Dūminio vadovaujami nacionalinių partizanų būriai, o dar keli valdžios atstovai buvo nužudyti plėšikų gaujų, kurių narių jokiu būdu negalima pavadinti nacionaliniais partizanais. Dėl minėtų aplinkybių sovietų valdžios atstovų veikla buvo iš dalies dezorientuota ir labai atsargi. Tačiau šiame istoriniame regione nesusikūrė nė viena platesnė nacionalinė partizanų asociacija, kaip nutiko kitose Latvijos vietose. Nepaisant to, Žiemgalos nacionalinių partizanų negalima laikyti separatistais, kurie būtų veikę neturėdami jokių ryšių su laisvės kovotojais kituose regionuose. Priešingai – daugelio būrių branduolį sudarė iš Kuržemės atvykę Latvijos legionieriai, kurie nepasidavė Antrojo pasaulinio karo nugalėtojams ir buvo pasirengę tęsti ginkluotą kovą su sovietų okupantais. Vakarų Žiemgalė – Tukumo rajono dalis – iki karo pabaigos buvo Kuržemės tvirtovės dalis. Po Vokietijos kapituliacijos daugelis Latvijos kareivių nesudėjo ginklų ir prisijungė prie nacionalinių partizanų, susivieniję su buvusiais SS „Jagdverband Ostland“ nariais, kurie buvo apmokyti partizaniniam karui. Todėl Tukumo rajono miško broliai buvo daugiau ar mažiau susiję su Latvijos nacionalinių partizanų organizacija (LNPO) Šiaurės Kuržemėje. Daugelis ginkluotų Latvijos nepriklausomybės gynėjų kurį laiką praleido Kuržemės miškuose, bet vėliau persikėlė arčiau savo gyvenamųjų vietų. Iš tiesų, buvę legionieriai papildė nacionalinių partizanų gretas visame regione.
Dalis Žiemgalos Raudonosios armijos kontroliuojamoje sudėtyje pasirodė jau 1944 m. vasarą. Prieš vokiečių kariuomenės atsitraukimą, sargyba kai kuriose vietose įkūrė ginklų ir šaudmenų sandėlius. Pavyzdžiui, tokį sandėlį Iecavos ir Svētupės upių santakos rajone įkūrė Taurkalnės valsčiaus sargyba ir policininkai, tikriausiai generolo Kurelio štabo įsakymu. Vecumniekų, Taurkalnės ir Kurmenės valsčiai yra pačiuose Žiemgalos rytuose, o šių valsčių nacionaliniai partizanai glaudžiai bendradarbiavo su kaimyniniais Mazzalvės ir Birzgalės nacionaliniais partizanais. Taip pat buvo formuojami jungtiniai daliniai. Daugelyje Žiemgalos vietų, ypač Lietuvos pasienyje, buvo suformuoti keli tarptautiniai nacionalinių partizanų daliniai, kuriuose kartu kovojo latviai ir lietuviai. Ryškiausias Latvijos ir Lietuvos ginklų brolystės pavyzdys buvo didvyriškos ir tragiškos 1949 m. kovo 17 d. įvykusios Ylės bunkerio kautynės. Vykdant masinį gyventojų trėmimą 1949 m. kovo 25 d., vienas iš okupantų tikslų buvo sunaikinti nacionalinį pasipriešinimo judėjimą. Daugelyje vietų nacionaliniai partizanai neteko rėmėjų, sumažėjo jų aprūpinimo bazė.
Iš viso, remiantis pačių čekistų parengta informacija, Žiemgaloje nuo 1946 iki 1950 m. buvo įvykdytos 166 operacijos ir mūšiai prieš nacionalinius partizanus. Vėlesniais metais partizanų būrių veikla sumažėjo.
Daugiau informacijos šaltinių
Nežinomas karas. Latvijos nacionalinių partizanų kovos prieš sovietų okupantus 1944–1956 m. Antrasis papildomas leidimas. Red.: Apine, L.; Kiršteins, A. Ryga: Domas spēks, 2012, p. 273–274.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Nacionalinių partizanų memorialas Kurmenės valsčiuje
Nacionalinių partizanų atminimo vieta prie Kurmenės parapijos salės buvo atidaryta 2023 m. gegužės 4 d., vietoje, kur stovėjo SSRS okupacinių kariuomenių atminimo paminklas. Šis paminklas buvo išardytas pagal 2022 m. birželio mėn. Latvijos Respublikos Saeimos priimtą įstatymą „Dėl sovietinį ir nacistinį režimus šlovinančių objektų eksponavimo ir jų išardymo Latvijos Respublikos teritorijoje draudimo“. Atminimo vietoje pastatytas baltai dažytas medinis kryžius, kurio papėdėje – juodo granito stela su iškaltu tekstu: „Kurmenės ir aplinkinių parapijų nacionaliniams partizanams 1944–1953 m. Jie mus sulaužys, bet nepalenks.“
Dešinėje nuo memorialinio ženklo įrengtas Bauskės muziejaus istoriko Raito Ābelnieka parengtas stendas su informacija apie Kurmenės nacionalinius partizanus. Atminimo vieta įkurta vietos gyventojų iniciatyva ir padedant Bauskės krašto pagyvenusių žmonių asociacijos Kurmenės parapijos skyriui bei Bauskės krašto tarybai.
Aktyvi kova su sovietų okupaciniu režimu ir valdžios represijomis vyko rytinėje Bauskės regiono dalyje – Skaistkalnės, Kurmenės, Bārbelės ir Valės valsčiuose. Šioje vietovėje nuo antrosios sovietų okupacijos 1944 m. rudenį nuo valdžios slapstėsi daug vyrų. Mežabraliai buvo pasirengę priešintis valdžios bandymams juos sugauti, todėl jiems buvo tiekiami ginklai ir šaudmenys. Tuo metu tai buvo lengva padaryti, nes buvusiuose mūšio laukuose tokių prekių netrūko.
Buvo užmegzti ryšiai tarp atskirų grupių ir suformuoti didesni partizanų būriai. Prie jų prisijungė buvę Latvijos legiono kariai iš Kuržemės, kurie po vokiečių kapituliacijos nebuvo sudėję ginklų ir nepasidavę, bet toliau kovojo su okupantais. Liepos–rugsėjo mėnesiais buvo suformuotas maždaug 20 vyrų nacionalinis partizanų būrys, kurio branduolį sudarė Kurmenės valsčiaus gyventojai. Jam taip pat priklausė vyrai ir jaunimas iš Bārbelės, Skaistkalnės, Valės ir kaimyninės Mazzalvės valsčiaus Jėkabpilio rajone.
Dalinio vadu tapo Liudvigas Putnieks, gimęs 1912 m., iš Kurmenės parapijos „Nagliņiem“, jo pavaduotoju – buvęs legionierius Viktors Ančevs iš tos pačios parapijos „Mūrniekim“. 4 dešimtmetyje L. Putnieks vadovavo patriotinio jaunimo organizacijos „Latvijas Vanagi“ Kurmenės skyriui.
Šis partizanų būrys 1945 m. rudenį ir žiemą įvykdė keletą išpuolių prieš okupacinės valdžios pareigūnus, taip pat apiplėšė kolaborantus ir valstybines pienines bei parduotuves. Tai buvo padaryta tam, kad miško brolių išlaikymas nebūtų sunki našta jau beveik visiškai bankrutavusiems jų giminaičiams ir kitiems rėmėjams. Nuo partizanų kulkų žuvo keli naikintojų batalionų, vadinamųjų „istrebikų“, kovotojai, okupacinės valdžios įterpiniai Kurmenės parapijos partizanų kaimo taryboje ir Skaistkalnės parapijos vykdomajame komitete. Tokia partizanų veikla gerokai sumažino kolaborantų norą vykdyti okupacinės valdžios įsakymus.
Tačiau į L. Putnieko partizanų grupę buvo infiltruotas agentas, ką liudija vėlesni įvykiai. 1946 m. sausio 14 d., kai V. Ančevas lankė savo motiną „Mūrniekiuose“, ten atvyko milicininkai ir „Istrebiķe“ jį sulaikyti. Kilo susišaudymas, kurio metu nelygioje kovoje žuvo miško brolis ir jo motina.
Vasario 2 d. SSRS vidaus kariuomenės 288-ojo šaulių pulko daliniai puolė partizanų bunkerius Mazzalvės valsčiaus miške netoli Kurmenės valsčiaus sienos. Kruvinoje kovoje prieš didžiulę persvarą žuvo Janis Teodors Meija iš Valės valsčiaus, Vilips Saulītis iš Skaistkalnės valsčiaus, Arnolds Freimanis iš Kurmenės valsčiaus, Fricis Galviņš iš Mazzalvės valsčiaus ir nežinomas Rygos gyventojas, pravarde Ika arba Jonelis. Kitiems miško broliams pavyko atsitraukti ir dingti mūšio šurmulyje. Apie užpuolikų nuostolius informacijos nerasta. Vėlesnių čekistų operacijų metu dar keli partizanai buvo nukauti arba paimti į nelaisvę.
