Antano Juozapavičiaus ir Povilo Lukšio pirmųjų žuvusių nepriklausomybės kovose kultas tarpukario Lietuvoje
I Nepriklausomybės karai
Kiekvienų metų vasarį Lietuvos visuomenė mini pirmųjų Nepriklausomybės kovose (1918–1920) žuvusių aukų, karininko Antano Juozapavičiaus ir kareivio Povilo Lukšio, atminimą. Ši paminėjimo tradicija susiformavo dar tarpukario Lietuvoje.
Svarbiausiu veikėju, formavusiu šių savanorių atminimą tarpukario Lietuvoje, tapo Lietuvos kariuomenė. Praėjus metams nuo savanorių žūties, 1920 m. vasario 4 d., Lietuvos kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas nurodė, kad vasario 11 d. skiriama žuvusiems pagerbti. Tai buvo tarsi Nepriklausomybės kovų atminties kulto formavimosi pradžia. Ilgainiui išryškėjo ir konkretesni šios atminimo kultūros formuotojai – Juozapavičiaus atminimą itin puoselėjo 1-asis pėstininkų pulkas, kurio vadu žūties dieną – 1919 m. vasario 13 d. – ir buvo Juozapavičius (ilgainiui visi pulke tarnybą pradėję karininkai privalėjo prisiekti prie Juozapavičiaus kapo), o Lukšio – plk. Juozas Šarauskas, Kėdainių apsaugos srities viršininkas, Lukšiui lemtingų Kėdainių kautynių vadas.
1922 m. Juozapavičiaus žūties paminėjimas 1-ojo pulko iniciatyva Alytuje ėmė plėstis į viešąją erdvę. Pulko švietimo komisija subūrė visuomeninį komitetą, surinko pinigus ir rugsėjo 20 d. Alytuje atidengė paminklą. Šventėje kalbėjusieji akcentavo, kad Juozapavičius buvo vadas, kuris moka prie savęs patraukti kareivių širdis, kelti jų drąsą ir pasiryžimą. Po metų buvo išleista pirmoji Juozapavičiaus biografija, kurioje jis buvo pristatytas kaip susipratęs lietuvis, nepaisant to, kad jaunystę praleido Rygoje ir kovėsi latvių šaulių pulke. 1926 m. publikuota Šiaurės Lietuvos partizano Karolio Dineikos užrašyta biografija „Lietuvos karžygys Antanas Juozapavičius: Psichologiški bruožai“, kuria siekta atskleisti Juozapavičiaus vidines transformacijas, atvedusias iki didžiausio žygio.
Atidengus paminklą Juozapavičiui, „Trimite” buvo išspausdintas raginimas atitinkamai pagerbti ir Lukšį, nors ir pirmojo savanorio atminimo kultūra jau buvo pradėjusi formuotis – Karo muziejuje buvo pakabintas jo paveikslas Kaune ir Kėdainiuose Lukšio vardu pervadintos dvi gatvės. Jo kapą Kėdainiuose prižiūrėjo šaulių būrys; 1925 m. „Kardas“ išspausdino Liudo Giros eiles apie žuvusiuosius. Vis dėlto visuomenė buvo paraginta imtis iniciatyvos ir paminklui pastatyti.
Tačiau iki 1926 m. perversmo nei Juozapavičiaus, nei Lukšio atminimo tradicija netapo visuotine – daugiausia minėta arba kariuomenės viduje, arba aplink žuvimo vietas; paminklo Lukšiui statyti nesuskubta. Tik po perversmo, kai kariuomenė tapo itin svarbia Antano Smetonos režimo atrama, Nepriklausomybės kovų kulto svarba gerokai išaugo. Jau 1927 m. vasario 16 d. iškilmėse prie Karo muziejaus perversme aktyviai dalyvavęs Kėdainių kautynių vadas plk. J. Šarauskas skaitė paskaitą „Pirmosios aukos už Lietuvos Nepriklausomybę – kareivis savanoris P. Lukšys ir karininkas A. Juozapavičius“. Po poros metų, 1929 m. vasario 4 d., Kėdainių kariuomenės įgula, šauliai ir visuomenė Šv. Jurgio bažnyčioje atidengė lentą, skirtą pirmųjų už Nepriklausomybę žuvusiųjų atminimui pagerbti, taip pat ir Lukšio atminimui skirtą paminklą žūties vietoje, Taučiūnų kaime. Iškilmėse dalyvavo ir prezidentas, žuvusiojo artimieji – motina, seserys, brolis. A. Smetona kalbėjo, kad „laiminga apylinkė, kuri davė savanorį“, ragino sekti Lukšio pavyzdžiu. Skurdžiai gyvenusiai Lukšio motinai buvo skirtas žemės sklypas Paobelės dvare šalia sūnaus žūties vietos, o Šlikių geležinkelio stotis pavadinta Lukšių vardu.
Ilgainiui Lukšio ir Juozapavičiaus atminimas tapo pačių Nepriklausomybės kovų personifikacija, individuali jų patirtis imta generalizuoti kaip visos epochos, kovos už valstybę, simbolis. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Lukšio ir Juozapavičiaus nuotraukos atsirado mokykliniuose vadovėliuose, o jų atminimas dar labiau išaugo ruošiantis 20-osioms Nepriklausomybės metinėms. 1938 m. vasario 6 d. plk. J. Šarausko nurodymu per kariuomenės radijo pusvalandį buvo perskaitytas jo paties atsiminimais grįstas radijo vaizdelis „Lukšiai“. Svarbiausieji vaizdelio veikėjai buvo pusbroliai Povilas ir Florijonas Lukšiai (pastarasis žuvo Klaipėdos „atvadavimo“ operacijoje 1923 m.), siužeto centre – bolševikų sustabdymas prie Kėdainių ir Alytaus. Po savaitės transliuotas kitas vaizdelis pasakojo apie Juozapavičiaus gyvenimą.
1938 m. karo muziejaus sodelyje buvo atidengti Juozapavičiaus, Lukšio ir gen. Žukausko biustai16. Pirmųjų dviejų biustų statybą inicijavo Savanorių sąjunga, o paminklų bazės buvo padarytos iš akmenų, skyrusių Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, biustai nuliedinti iš šovinių tūtelių, Nepriklausomybės kovų metu šautų į priešus17. 1939 m. I pulko karo žygių ir pirmųjų pulko aukų, garbingai žuvusių Nepriklausomybės kovose, dvidešimtmečio minėjimui rengti komisija nutarė įsigyti karininko Juozapavičiaus paveikslą, įrengti Alytaus šaulių namuose Juozapavičiaus kambarį ir sušelpti jo artimuosius. Pulko karininkų sukurto Juozapavičiaus fondo lėšomis turėjo būti apmokėti Juozapavičiaus seserų Elenos ir Onos vaikų mokslai, nupirktos mokslui reikalingos priemonės. 1940 m. pradžioje buvo numatyta Juozapavičiaus kambarį dekoruoti tautiniais motyvais ir apstatyti tautinių motyvų baldais, kambarys turėjo atlikti reprezentacinę funkciją iškilmingomis progomis.
