Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos: (II) minkštosios galios instrumentai
II WW2

2000 m. Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietose prasidėjo darbai: keisti jų betoniniai anstatai, perskaičiuoti palaidotųjų kūnai, atsirado nauji įrašai. Rekonstrukcijos vyko Rusijos Federacijos iniciatyva ir už jų lėšas. Ir jos vyko pagal jų vaizdinius ar lūkesčius, kiek jiems leido (draudė, nepastebėjo, nesusivokė) išsiskleisti Lietuvos paveldo, atminties ir valstybingumo sargai. Žemiau pateikiami keli paradoksai, iliustruojantys šiuos veiksmus ir kas slypėjo už jų. Pasakojama 2000–2010 m. istorija, kuri vėliau Lietuvoje nebegalėjo plėtotis vienai suinteresuotai pusei reikiama linkme. Tačiau tai iškalbinga istorija, liudijanti, kad ir paveldas gali būti išnaudojamas kaip kitos valstybės minkštosios galios instrumentas, kuriuo norima įtvirtinti savo galias.

Skaičiai ir klastotės. Lietuvos atveju, po 1990 m. Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos atsidūrė joms nepalankioje aplinkoje: prolietuviškoje terpėje jos identifikuojamos kaip svetimybė arba bent jau neturi galimybių skleistis kaip vyraujančių grupių atminties vietos ir būti tuo, kam jos buvo kuriamos. Tačiau nepaisant tokių aplinkybių po 2000 m. vyko kitokie procesai nei būtų galima tikėtis: šių vietų ne mažėjo, o priešingai – gausėjo. Rusijos ambasados patikėtinis Lietuvoje VšĮ „Karo paveldo institutas“ pateikė savą Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietų sąvadą. 1973 m. – 176, 1990 m. – 167, 2016 m. – 160. Tiek Antrojo pasaulinio Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietų fiksuota oficialiuose Lietuvos paveldosaugos sistemos dokumentuose. Tačiau instituto duomenimis, 2010 m. Lietuvoje tokių vietų būta 213. Taigi 46 vietomis (22 proc.) daugiau, jei lygintume su 1990 m. duomenimis. Negi sovietmečiu taip neatidžiai skaičiuotas ir inventorizuotas brangiausias liaudies turtas, jos pasididžiavimas? Ar naujosios, instituto surastos, vietos yra tikros? Patikrinkime:

• mažiausiai 8 iš jų buvo palaidota po vieną karį – tai veikiau kapai, o ne kapinės; į kapus, bet ne kapines panašėja dar bent 7 vietos, kur suguldyta po 2–4 asmenis;
• mažiausiai 7 iš jų yra įvykių (žūties, kovos), bet ne palaidojimo vietos – ten veikiausiai neguli jokie kūnai;
• mažiausiai 11 iš jų guli su 1919 m. bolševikų invazija, 1941 m. sovietinių aktyvistų šalinimu (birželio sukilimu), 1944–1953 m. partizaniniu kovomis, bet ne Didžiuoju Tėvynės karu susiję ir sovietiniams partizanams, sovietiniams aktyvistams, stribams, holokausto aukoms, bet ne kareiviams priklausantys kūnai – tai yra kitokių kūnų kapavietės arba tų kitokių kūnų skaičius nenusileidžia Antrajame pasauliniame kare kritusių karių palaikų skaičiui vietoje.

Paveldas paprastai yra klastojamas ne šiaip, o kad neštų naudą. Instituto paskelbtas sąvadas keitė sovietmečiu sukurtą Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietų Lietuvoje žemėlapį. Geista kiekybės – Lietuvos kraštovaizdyje atrasti/išrasti kuo daugiau Didžiojo Tėvynės karo paveldo.

Akmuo ir prasmės. Darbuotasi ne tik su skaičiais, bet ir kraštovaizdyje bei akmenyje. Po rekonstrukcijų palaidojimo vietose atsirado nauji įrašai – Tarybinių karių, žuvusių 1941–1945 metų kare, kapinės. Jie skiriasi nuo sovietmečiu vartotų sąvokų (Didžiojo Tėvynės karo tarybinių karių kapinės) ir šių dienų lietuviškos terminologijos (Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta). Taigi po rekonstrukcijų nebeliko lietuviams ausį rėžiančio ir su politiniu korektiškumu nebederančio termino Didysis Tėvynės karas. Tačiau tiesa tokia, kad buvo pakeistas skambesys, bet ne turinys. Didysis Tėvynės karas kalba apie karą, kuris prasidėjo 1941 m. Būtent 1941, o ne 1939 m. Sąvoka gudri ir klastinga, nes ja nutylima 1939–1941 m. įvykių virtinė, kai sovietai, prisidengdami Antruoju pasauliniu karu, vykdė kitų valstybių okupacijas. Sąvoką Didysis Tėvynės karas pakeitus žodžiais 1941–1945 metų karas neįvyko jokio pasikeitimo – prasmė išliko ta pati. Gal tai ir buvo skausmingas nusilenkimas (paaukota sąvoka, kuri pati buvo istorija, simbolis ir atminties vieta), bet jis apžaidė dominuojantį vietos naratyvą. Jei Antrojo pasaulinio karo istorijos mokytumėmės iš Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietų, tai įtikėtume, kad šis karas prasidėjo 1941 m. Prisiminus sovietmečiu sukurtą vietų tinklą ir kad jis iš esmės toks išliko iki šiol, vargu ar Lietuvoje rastume didesnio tiražo (prieinamumo prasme) vadovėlį apie Antrąjį pasaulinį karą.

Atminčių karai. Sovietmečiu į pokario įvykius menančias vietas žiūrėta rezervuotai. Tokių vietų buvo, jos verstos monumentais, bet jų neskubėta viešinti ar iškelti į nacionalinės reikšmės objektus, pavyzdžiui, skelbti kultūros paminklais. Naujojo sąvado kūrėjai buvo drąsesni – bent 7 tokios vietos buvo įtrauktos į sąvadą, dalis jų rekonstruota. Patekus į vietas, vadinamas „Tarybinių karių, žuvusių 1941–1945 metų kare, kapinėmis“ ar „Kapinės tarybiniams kariams ir fašizmo aukoms, žuvusiems 1941–1945 metų kare“, tokie įrašai mus pasitinka prie įėjimo, jose randame kitus užrašus: „nežinomas liaudies gynėjas“; „apylinkės sekretorius / 1907–1941“; „valsčiaus partorgas / 1904–1946“; „naujakurė / 1885–1946“ ir t. t. Pagal šiuose vietose konstruojamą pasakojimą: žuvę po 1945 m. yra aukos, jų skriaudėjai – fašistai, o tai kas vyko – karo prieš fašizmą tęsinys. Šiuolaikinio lietuviškojo naratyvo viskas dėliojama kitaip: pirmieji būtų – stribai, kaltieji ir niekšai, antrieji – partizanai, herojai, o vyko kova prieš okupantus ir už Laisvę. Šie du pasakojimai nėra paraleliniai. Jie iš pagrindų neigia vienas kitą ir kompromisas čia neįmanomas.