Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos: (I) užtaisas
II WW2

Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos yra ne tik kapinės, bet ir memorialai. Tiksliau pasakius, visų pirma jos yra būtent memorialai, kuriuose kūnais pasinaudota kaip„statybine medžiaga“ režimui palankių prasmių konstravimui ir jo propagandos sklaidai. Žuvę kariai jau kartą buvo palaidoti karo sąlygomis, neretai pagal aplinkybes pasitaikiusiose vietose – pamiškėse, laukuose, kiemuose, miestų aikštėse, vietos gyventojų kapinėse. Tokios buvo karo meto realijos. Tačiau 1945 m. okupuotoje Lietuvos pradėtos steigti antrinės karių palaidojimo vietos. Priežasties būta utilitarinės: reikėjo spręsti kapaviečių skaičiaus bei jų priežiūros optimizavimo klausimą ir tai daryta kelias ar keliolika kapaviečių sutraukiant į vieną. Antroji priežastis buvo ideologinė – jos naudotos sovietų Didžiojo Tėvynės karo mito kūrimui ir įtvirtinimui. Antrinio palaidojimo vietos jau kurtos nebe spontaniškai, o laikantis geriausių memorialų kūrimo tradicijų. Paprastai jos rengtos pirminėse karių palaidojimo vietose, iš jų pasirenkant savo lokalizacija tinkamiausias memorialinėms praktikoms. Pirminių palaidojimo vietų virsmas antrinėmis iš esmės pakeitė patį objektą. Jos tapo mažiau priklausomos nuo istoriškai susiklosčiusių aplinkybių ir priartėjo prie to, ką galima vadinti idealia memorialine vieta. Šių vietų formavimo vajus Lietuvoje tęsėsi iki 1956 m. Žemiau patekimai keli skerspjūviai iliustruojantys, kad šios vietos jų sumanytojų kurtos ir išnaudotos kaip atminties konstravimo, propagandos ir minkštosios galios instrumentai.

Lokalizacija. Grįžkime prie minties, kad pirminių palaidojimo vietų virsmas antrinėmis iš esmės pakeitė patį objektą. Visų pirma, jos pakeitė savo lokalizaciją ir iš laukų, pamiškių ir kaimų objektų tapo miestų ir miestelių objektu. 1973 m. Lietuvoje buvo 176 Didžiojo Tėvynės karo tarybinių karių kapinės: apie 50 proc. jų buvo miestuose ar jų prieigose, 38 proc. miesteliuose, 11 proc. kaimuose ir vienerios miške. Tai siejasi ir su kita tendencija – antrinių vietų lokalizacija buvo puikiai sutapdinta su administraciniu-teritoriniu Lietuvos SSR suskirstymu. 1949 m. Lietuvos SSR buvo 41 apskritis ir visi apskričių centrai (centrinės apskričių gyvenvietės) turėjo savas Didžiojo Tėvynės karo tarybinių karių kapines. Iš chaotiškai išsibarsčiusių pirminių kapaviečių buvo suformuotas visą Lietuvą tolygiai užklojęs teritorinis ir propagandinis tinklas.

„Raudonasis kampelis“. Apie 1956 m. nuslūgo pirmoji ir didžiausia karių perlaidojimo banga. Tačiau kūnai ir toliau tekėjo. Ir tai buvo ne vien karių ir ne tik Antrajame pasauliniame kare žuvusiųjų kūnai. (a) Apie 1954 m. Lietuvos SSR suaktyvėjo sovietinių partizanų palaikų perkėlimas į Didžiojo Tėvynės karo tarybinių karių kapines. Ne mažiau nei 13 proc. tokių kapinių greta karių buvo suguldyti ar bent jau kapinių memorialinėse lentose paminėti ir sovietiniai partizanai. (b) Mažiausiai 17 proc. šių vietų buvo užkasti 1945–1953 m. Lietuvos partizaninio karo verpetuose žuvę asmenys – Sovietų sąjungos kariai, stribai, sovietiniai aktyvistai, jų šeimos nariai. (c) 7–9 deš. čia laidoti įvairiomis aplinkybėmis mirę Sovietų Sąjungos kariai, kurie jau nebepriklausė galėjusių dalyvauti Antrajame pasauliniame kare kartoms. Pavyzdžiui, 1979–1989 m. karo Afganistane aukos. (d) Laidoti ir po 1945 m. mirę Didžiojo Tėvynės karo veteranai. Būta ir kitų grupių: (e) 1918–1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų metu bolševikų pusėje kovojusių ar prie jų prisidėjusių arba (f) 1941 m. birželio sukilimo metu lietuvių nužudytų sovietinių kolaborantų kūnų.

Didžiojo Tėvynės karo tarybinių karių kapinės, viena vertus, tapo prieglauda ir kitokiems kūnams, kita vertus, tie kitokie kūnai pačią vietą papildė naujomis reikšmėmis. Tad Didžiojo Tėvynės karo tarybinių karių kapinės savo faktiniu turiniu yra kiek sudėtingesnis darinys nei pasakoma jų pavadinimu. Skirtingų epochų ir skirtingomis aplinkybėmis mirę kūnai šioje vietoje susipynė į vieną aukščiau istorijos iškylančią idėją, propagandiškai liudijančią apie revoliucinės minties nemirtingumą ir sovietinės santvarkos pergalę apskritai. Tai buvo sovietinis „raudonasis kampelis“ kraštovaizdyje – konkrečių istorijų ir sovietinių mitų materializacija per kūnus, memorialų formas ir įrašus.