Žemaičių partizanų apygarda
III Nacionaliniai partizanai, IV Sovietų okupacija

Žemaičių apygarda – 1946-1953 m. veikęs Lietuvos partizanų karinis teritorinis vienetas, kovojęs su sovietiniu okupaciniu režimu Žemaitijoje. Apygarda veikė Telšių, Kretingos, Mažeikių ir dalyje Tauragės apskrities teritorijose. Ji buvo suformuota Lietuvos laisvės armijos rinktinių pagrindu – 1946 m. balandžio mėnesį aštuoniuose valsčiuose buvo sudaryta 10 rinktinių, kurios buvo sujungtos į Žemaičių legioną. 1946 m. balandžio 17 d. šis legionas tapo Žemaičių apygarda.

Apygardą sudarė trys pagrindinės rinktinės: Alkos, Kardo ir Šatrijos. Alkos rinktinė veikė 1945-1949 m. Mažeikių apskrityje. Ji buvo sudaryta Lietuvos laisvės armijos nario A. Narmonto (Ivanausko) iš Vanagų karinės organizacijos kuopų. Nuo 1946 m. spalio laikinuoju, o nuo 1947 m. liepos 25 d. nuolatiniu vadu tapo K. Venckus (Adomaitis). Iki 1947 m. tik Sedos, Ylakių, Židikų ir Viekšnių kuopos turėjo reikiamą narių skaičių, kitos veikė būrių teisėmis. 1948 m. pradžioje sovietų saugumas sudarė specialią agentų smogikų grupę, kuri pasiskelbė Mažeikių kuopa. 1948 m. sausio-balandžio mėnesiais buvo suimta 60 partizanų ir rėmėjų, o rugpjūtį agentai sunaikino rinktinės štabą, žuvo ir vadas K. Venckus. 1949 m. rinktinė praktiškai nustojo veikti.

Kardo (Kardų) rinktinė veikė 1945 m. lapkričio 15 d. - 1953 m. pradžioje Darbėnų, Endriejavo, Gargždų, Kartenos, Mosėdžio, Palangos, Platelių, Salantų, Veiviržėnų valsčiuose, Kretingos mieste ir valsčiuje. Rinktinė buvo įkurta Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono vado J. Semaškos (Liepos) įsakymu, pirmuoju vadu paskirtas K. Kontrimas. Rinktinės partizanai aktyviai kovojo - dalyvavo keliolikoje kautynių su NKVD bei saugumo daliniais, įskaitant Endriejavo miestelio puolimus (1945 m. gegužės 25 d. ir 1950 m.) bei Veiviržėnų užėmimą (1948 m. birželio 7 d.). Rinktinė leido laikraščius "Laisvės aukuras", "Tiesos ir kovos keliu". Per savo gyvavimo laikotarpį turėjo kelis vadus: K. Kontrimą, J. Ožeraitį, J. Kėkštą, J. Jucių ir J. Paulauską.

Šatrijos rinktinė, veikusi 1945-1953 m., buvo svarbiausia Žemaičių apygardos rinktinė. Ji buvo įkurta 1945 m. rugpjūčio 1 d. Žemaičių legiono Vilko rinktinės dalies pagrindu ir veikė Telšių, Plungės, Rietavo ir kitose apskrityse. 1946-1947 m. rinktinę sudarė 10 kuopų: Alsėdžių, Janapolės, Luokės, Nevarėnų, Plungės, Rietavo, Telšių, Tverų, Varnių ir Žarėnų. 1948 m. birželį rinktinė buvo suskirstyta į 3 tėvūnijas, o 1953 m. pradžioje jų buvo 5. Rinktinės narių skaičius kito: 1946 m. balandį turėjo apie 200 kovotojų, 1946 m. spalį ir 1947 m. balandį – apie 120, 1948 m. rugsėjį ir 1949 m. sausį – apie 110, 1951 m. pradžioje – apie 40, 1952 m. pabaigoje – apie 20 kovotojų. Rinktinė pasižymėjo aktyviais veiksmais: 1945 m. gegužės 10 d. puolė Luokę, 1946 m. birželio 24 d. netoli Luokės nukovė saugumo Telšių apskrities skyriaus operatyvinį įgaliotinį ir du stribus, 1949 m. balandžio 12 d. kelyje Telšiai-Nevarėnai nukovė du milicijos jaunesniuosius leitenantus.

Apygarda priklausė Vakarų (nuo 1948 m. liepos mėn. – Jūros) sričiai. Pirmasis apygardos vadas buvo Žemaičių legiono štabo viršininkas F. Ašoklis (Vilkas), o štabo viršininku paskirtas A. Ruzgys (Margis).

Per savo gyvavimo laikotarpį apygarda turėjo kelis vadus: Jonas Semaška-Liepa (1945 m. lapkritis – 1946 m. balandis), "Tiesos ir kovos keliu". (1946 m. balandis – rugsėjis), Kazimieras Antanavičius-Tauras (iki 1947 m. balandžio), Kazimieras Juozaitis-Meteoras ir paskutinysis vadas – Vladas Montvydas-Žemaitis (1948-1953).

1946 m. rugsėjį saugumui suėmus F. Ašoklį ir B. Staliūnienę (Vyšnią), apygardos veikloje prasidėjo krizė. Atkurtam štabui Plungės valsčiuje iki 1947 m. balandžio vadovavo K. Antanavičius (Tauras), tačiau balandžio 9 d. štabas buvo sunaikintas. Nelikus štabo narių, apygarda skilo. Vadais pasiskelbė Šatrijos rinktinės vadas K. Juozaitis (Meteoras) ir jam nepaklusęs Alkos rinktinės vadas J. Vygantas (slapyvardžiai Ivanauskas, Narmontas). Saugumas tarp jų išprovokavo konfliktą. J. Vygantas pateko į saugumiečių kontroliuojamo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio komiteto įtaką, kuriam vadovavo agentas J. A. Markulis (slapyvardžiai Erelis, Ąžuolas). 1947 m. spalį, nuvykęs į Vilnių, J. Vygantas parengė deklaracijas, raginančias nutraukti ginkluotą pasipriešinimą. Žemaitijos partizanų vadai pasmerkė jo išdavikišką elgesį.

Apygardai pakrikus, paramą suteikė J. Žemaičio (Vytauto) vadovaujama Kęstučio apygarda. Buvo atkurtas Žemaičių apygardos štabas, kurio vadu tapo A. Milaševičius (slapyvardžiai Radvila, Ruonis, Vairas), o štabo viršininku – V. Montvydas (slapyvardžiai Žemaitis, Etmonas, Algimantas, Dėdė), kuris vėliau, nuo 1948 m. birželio iki 1953 m. rugpjūčio 23 d., buvo apygardos vadas.

Apygardoje aktyviai veikė propagandos skyrius. Laikraštį "Laisvės balsas" (ėjo iki 1953 m. balandžio 20 d.) redagavo I. Petkutė (slapyvardžiai Neringa, Vilnelė, Lakštingala). Ji taip pat redagavo laikraštį "Malda girioje" (1951-1952). Apygardos partizanų kapelionas, Pašilės parapijos klebonas V. Stirbys iki suėmimo 1950 m. balandį kartu su kitais leido ir platino apygardos štabo laikraščius. 1952 m. buvo išleistas 1000 egzempliorių tiražu eilėraščių rinkinys "Laisvės kovų aidai".

Žemaičių apygarda patyrė didžiulius nuostolius: 1947-1950 m. žuvo 624 partizanai, buvo suimta 1972 partizanai, ryšininkai ir rėmėjai. 1952-1953 m. buvo sunaikinta dar 161, suimta 49, legalizavosi 4 partizanai. Per tą laiką partizanai likvidavo 37 saugumo agentus. Apygarda nustojo gyvuoti 1953 m. rugpjūtį, žuvus vadui V. Montvydui kartu su adjutantu B. Alūza (Bedaliu) ir redaktore I. Petkute. Jų bunkeryje buvo rasta spausdinimo reikmenų, staklės ir daug laikraštėlių. Paskutinis apygardos ir vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų Pranas Končius-Adomas, išduotas žuvo 1965 m. liepos 15 d. prie Kūlupėnų.