Legenda apie Baltąją ponią

Legenda pasakoja, kad 1944 metais per vokiečių vermachto reidą latvių berniukas buvo sučiuptas ir dėl nesusipratimo įkalintas Karostos kalėjime. Po dviejų savaičių vaikinas turėjo susituokti. Nuotaka sužinojo, kad jos mylimasis suimtas, o pasitelkusi įvairias moteriškas gudrybes pateko į kalėjimą. Merginai atvykus į 18 kamerą, kur sėdėjo vaikinas, kameros draugai pranešė, kad ji atvyko per vėlai – vaikinas nuteistas mirties bausme ir jau nušautas. Mergina pasikorė čia pat kameroje iš gėdos ir didžiulių emocijų. Nuo to laiko kalėjimą persekioja – girdisi nepaaiškinami garsai, be jokios priežasties sugenda elektros jungikliai, mobilieji telefonai kraunasi savaime, sunkios kalėjimo kameros durys užsitrenkia stipriu trenksmu... Neretai Baltoji ponia pasirodo ir kaip ryški šviesa visiškai tamsiame koridoriuje arba kaip ledinis prisilietimas karštą vasaros dieną. Šią baltąją ponią yra sutikęs kone kiekvienas čia atlikęs bausmę ar budėjęs sargybos pareigose. Žinoma, sovietmečiu tokie reiškiniai buvo neigti.

Latvijai atgavus nepriklausomybę šiuo pastatu iki 1997 m. naudojosi atkurtos Latvijos ginkluotosios pajėgos. Tuo metu sargybos viršininku buvo kapitonas leitenantas Aivars Feldmanis, matęs ir Baltąją ponią. Jis pasakoja apie mergelę ilgais raudonais plaukais, supintais į storą kasą, kuri pasirodo su balta suknele. Kad išvengtų keistų reiškinių, gvardijos viršininkas pasikvietė Karostos stačiatikių katedros kunigą. Jis čia atvyko su keliais litrais šventinto vandens ir smilkalų dubenimis. Baķuška visą dieną praleido kalėjime melsdamasis, pašventindamas kiekvieną kamerą, kiekvieną kambarį. Ant tam tikrų sienų buvo piešiami šventi simboliai, siekiant atbaidyti dvasias. Tai padėjo du mėnesius. Tada Baltoji ponia grįžo ir gyvena čia iki šiol.