Karo nusikaltimas Mazai Bati mieste 1944 m. gegužės 27 d.

Istorijos

Stepanas Laganovskis, Mazo Batu gyventojas: „Mano sesuo sudegė tame tvarte. Apie tai sužinojau iš kitos sesers, nes buvau pašauktas, 18 mėnesių tarnavau kare. Kai grįžau, mano sesuo Tekla, jos vyras Meikul ir Veronika Myškina jau buvo žuvę. Mūsų mama liko gyva tik todėl, kad tuo metu gyveno kaimynystėje – Bandarovos kaime. Partizanai gyveno apie 300 m nuo tvarto, kuriame vėliau buvo sudeginti mano giminaičiai. Prieš tai, žiemą, vokiečiai apsupo ir sudegino apie dešimt rusų partizanų sesers Teklos vyro Michailo Krupniko ūkyje. Bet tada atėjo žiaurus atsiskaitymas. Galėjo būti Sekminės. Mano sesers vyras gamino samagonką, kai įėjo uniformuoti vyrai. Jie apsupo kaimą ir visus suvarė į mano sesers vyro tvartą. Tie, kurie nepabėgo, sudegė – Šķirmantys, Bulių šeima, taip pat mano sesers vyras Meikul Krupnikas, sesuo Tekla...“ Krupņika, kuri tuo metu buvo nėščia, ten buvo sudeginta arba sušaudyta. Ji bandė pabėgti, bet partizanai ją pagavo ir įmetė į degantį namą, sakydami: „Partizanai sudegė jūsų ugnyje, tegul dabar sudega tiek pat žmonių.“

Marija Linuža, Strauvenkos gyventoja: „Kononovai buvo Strauvenkos gyventojai. Aš vis dar gerai prisimenu Vasilijaus Kononovo tėvus – abu buvo sąžiningi ir padorūs, darbštūs žmonės. Eidavome į jų linų rinkimus, taip pat šokdavome. Prisimenu ir patį Kononovą, bet kai ten rinkau linus, jis dar buvo labai mažas berniukas. Po to karo metu jo daugiau niekada nemačiau. Žinau, ką visi sakė – tai galėjo būti Vasaros festivalio šeštadienis. Partizanai atėjo tuo metu, kai jau švietė saulė, jie buvo apsupę kaimą. Iš mūsų kiemo matėme tik daug dūmų. Po to jie visus palaidojo Salajos kapinėse. Kai kurie žmonės buvo sudeginti, kai kurie sušaudyti, bet tuo metu jie negalėjo daug šaudyti, nes pasieniečiai buvo netoliese, o vokiečiai nebuvo toli, jie girdėjo. Prieš šią tragediją, vieną žiemos vakarą, Teklės ir jos vyro Meikulo Krupniko ūkyje Partizanai – apie dešimt žmonių – paprašė savininko leidimo sušilti neseniai pastatytoje trobelėje. Savininkas leido...“ Jis negalėjo atsisakyti, nes bijojo partizanų. Jis manė, kad bus pribaigtas – jei vokiečiai sužinos, sunaikins jo šeimą ir visą kaimą, nes tuo metu pagal įstatymus toks slėpimasis grėsė neišvengiama mirtimi. Jis nenorėjo apie tai pranešti, bet bijojo. Todėl jis pasakė vokiečiams, kad trobelėje yra partizanų. Tada vokiečiai pribėgo ir šaukė partizanams išeiti, bet niekas neatsakė. Vokiečiai pradėjo šaudyti degančiomis kulkomis – trobelė sudegė. Ar kas nors buvo viduje, ar pabėgo – nežinau. Kai partizanai atvyko maždaug per Vasaros šventę, Tekla paprašė palikti ją gyvą, nes niekam nieko nebuvo sakiusi. Tačiau jie nepasigailėjo moters – todėl Tekla sudegė kartu su būsimu vaiku.“

Mažojo Batu karo nusikaltimas

1944 m. gegužės 27 d. į Mazo Batu kaimą atvyko speciali diversantų grupė, vadovaujama Vasilio Konovo ir nužudė devynis kaimo gyventojus – Bernardą Šķirmantą, Julianą Šķirmantą, Vladislavą Šķirmantą, Gelentą Šķirmantą, Ambrožą Buļasą, Modestą Krupņiką, Meikulą Krupņiką, Meikulą Krupņiką, Krupinį.

Vasilijus Kononovas gimė 1923 m. sausio 1 d. Straujos kaime. 1941 m. vasarą jis su Raudonąja armija pasitraukė į SSRS teritoriją. 1942 m. buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją ir baigė specialius diversantų mokymus. 1943 m. birželio 23 d. naktį V. Kononovo grupė buvo pristatyta į nacistinės Vokietijos okupuotą Baltarusijos teritoriją, kur veikė kaip Vilio Samsono vadovaujamos 1-osios Latvijos partizanų brigados dalis. Po Antrojo pasaulinio karo jis toliau dirbo įvairiose Latvijos SSR policijos įstaigose iki išėjimo į pensiją 1988 m.

Kaip pretekstą karo nusikaltimui įvykdyti V. Kononovas panaudojo 1944 m. vasario 29 d. Meikulo Krupniko namuose įvykusį mūšį, kai vokiečių okupacinių pajėgų daliniai sunaikino 12 kovotojų iš SSRS gynybos liaudies komisariato kontržvalgybos skyriaus „SMERŠ“ majoro Konstantino Čugunovo grupės.

1998 m. Latvijos Respublikos Konstitucinės apsaugos biuro Totalitarizmo pasekmių dokumentavimo centras iškėlė baudžiamąją bylą prieš Vasilijų Kononovą dėl galimo karo nusikaltimo. Bylos nagrinėjimo metu V. Kononovas buvo kelis kartus nuteistas ir išteisintas, kol 2004 m. Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, kaip aukštesnė instancija, pripažino, o Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senatas vėliau galutinai patvirtino, kad V. Kononovas kaltas dėl karo nusikaltimų. 2004 m. rugpjūčio 27 d. V. Kononovas pateikė ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), kuris 2008 m. liepos 24 d. sprendime nustatė, kad V. Kononovo atžvilgiu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnis, tačiau tų pačių metų spalio 14 d. Latvijos pusė pateikė apeliaciją EŽTT Didžiajai kolegijai. 2010 m. gegužės 17 d. jis 14 balsų už ir 3 prieš nusprendė, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnis nebuvo pažeistas.