Pasakojimas apie Kalniškės mūšį
Pasakojama apie vienas didžiausių Lietuvos partizanų kautynių, pateikiamos kautynių priežastys, eiga ir pasekmės.
Lietuvos partizanų mūšis su NKVD kariuomene 1945 05 16 Kalniškės miške netoli Gudeliškės kaimo Krosnos valsčiuje.
Apie 60–80 partizanų, vadovaujamų Jono Neifaltos Lakūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnio NKVD pasienio kariuomenės 220‑ojo pulko (vadas majoras K. Jacenka). Iki mūšio padidėjus kovotojų skaičiui, Lakūno kuopa buvo suskirstyta į 6 skyrius po 12–20 partizanų, kilusių iš to paties ar gretimų kaimų.
Mūšio išvakarėse Kalniškės miške stovyklaujantiems partizanams gavus pranešimą, kad Simne sutelkta daug NKVD kariškių, J. Neifaltos‑Lakūno kuopos trijų skyrių kovotojai iš stovyklos išėjo saugoti vietinių gyventojų – manyta, jog vyks trėmimai. Dalis partizanų trumpam sugrįžo į namus, ryte juos grįžtančius į stovyklą pamiškėje užklupo NKVD kariškiai. Prasidėjo mūšis didelėje miško teritorijoje; dalis partizanų bandydami pasiekti Kalniškės stovyklą žuvo arba buvo išblaškyti. Į stovyklą grįžo daugiau nei pusė Lakūno kuopos. Prie Krosnos–Lazdijų plento partizanų žvalgams susikovus su NKVD kareiviais paaiškėjo, kad Kalniškės mišką supa didelės priešo pajėgos, prie keliukų išdėstytos pasalos. Partizanai, daugiausia iš Antano Aleškevičiaus‑Ateities ir Kosto Kliučinsko‑Kovo vadovaujamų skyrių, užėmė gynybos pozicijas aukščiausioje miško kalvoje Meškakalnyje ir pasirengė žiedinei gynybai. Jie atrėmė kelias priešo atakas, tačiau pavakariu, baigiantis šaudmenims, partizanams buvo įsakyta trauktis. Pasidaliję į 2 grupes J. Neifaltos‑Lakūno ir jo pavaduotojo – svainio Albino Senkaus‑Vanago vedami kovotojai prasiveržė iš apsupties.
Visuotinės lietuvių enciklopedija, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/kalniskes-musis/.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Kalniškės mūšio vieta ir pažintinis takas
1945 m. gegužės 16 d. vyko Kalniškės mūšis. Tai vienos iš didžiausių Lietuvos partizaninio karo kautynių, kuriose dalyvavo vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno ir Aleksandro Padimansko-Šarūno. Partizanai kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko kareivių ir išsiveržė iš apsupties. NKVD pajėgų nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Mūšyje narsiai kovėsi ir vieno iš vadų žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo pakirsta priešo kulkos.
Kalniškės mūšis buvo gynybinio pobūdžio kautynės, kuriose partizanams nepavyko išeiti iš apsupties ir jie buvo priversti gintis Meškakalnio kalvoje nuo mišką šukuojančių ir partizanus apsupusių NKVD pajėgų. Po intensyvaus NKVD dalinių apšaudymo partizanų pasipriešinimas nusilpo, NKVD šturmo grupės bandė išstumti partizanus iš užimamų pozicijų ir juos visiškai sunaikinti, tačiau apie 20 vyrų pralaužė apsupties žiedą. Kautynėse žuvo apie 44 partizanai ir kelis kartus daugiau NKVD pajėgų.
1990 m. Kalniškės miške, mūšio vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė paminklą žuvusiems partizanams. Paminklas buvo atidengtas 1990 m. gegužės 13 d. Renginio metu rusų kariuomenės Alytaus desantininkai visiškai arti vykdė karines pratybas ir netrukus, naktį iš gegužės 21 į 22 d., paminklas kalne buvo išsprogdintas. Išliko sveika tik atminimo lenta. Gegužės 29 d. J. Nevulis, padedamas D. Krakausko, A. Akelio ir K. Savičiaus, atstatė paminklą. Kasmet mūšiui paminėti organizuojama nemažai renginių, o mūšio memorialas ir jo apylinkės tampa žmonių traukos objektu, kur atvykstama ne tik į oficialius renginius, bet organizuojami ir įvairūs edukaciniai renginiai jaunimui, o neretai šeimos atvyksta čia tiesiog praleisti laisvalaikio ir pabūti nuostabia dvasia apglėbtoje vietoje. Mūšio vietoje taip pat įrengtas pažintinis takas.
