Latgalos pasienio apsauga pulkininko Liudviko Bolšteino valdymo laikais (1935–1940 m.)

1935–1940 m., vadovaujant pulkininkui Ludwigui Bolsteinui, iškiliam vadui ir patriotiniam lyderiui, pasienio apsauga klestėjo – buvo pastatyti nauji pasienio apsaugos pastatai, kuriuose gyveno ir jų šeimos. Pastatai buvo patvarūs ir gražiai įrengti, dažnai su sodais ir medelynais. Bolsteino laikais pasieniečiai aktyviai dalyvavo vietos bendruomenės kultūriniame ir sportiniame gyvenime, organizavo įvairius renginius, statė stadionus, taip pat įkūrė kelias mokyklas. Iškiliojo pulkininko vadovavimo metu pasieniečių kokybė ir profesinis mokymas pasiekė aukštą lygį. Pasieniečių kultūrinė veikla apėmė bendruomenės centrų statybą Asūnėje, Šķaunėje, Krivandoje, Goliševe ir Kācenyje. Šiuose bendruomenės centruose buvo įrengtas elektrinis apšvietimas, o renginių salėse – kino projektoriai ir pianinai.

Pasienio apsaugos vadovybė taip pat įsteigė tris pradines mokyklas Indroje, Zilupėje ir Rītūpėje, kuriose buvo mokomasi pasieniečių ir vietos gyventojų vaikai. Pasieniečiai organizavo sporto šventes, miško dienas, žiemos slidinėjimo varžybas ir koncertus, nes batalionai turėjo ir styginių orkestrus. 1928 m. buvo įkurtas Pasienio apsaugos sporto klubas, kuris skatino sportinę veiklą tiek tarp pasieniečių, tiek tarp vietos jaunimo.

Krivandoje, buvusio sargybos kordono vietoje, pasieniečių gyvenamųjų patalpų nebėra – jas sudegino partizanai, o iš gražios liaudies salės, gausios sienų ir lubų tapyba, išlikę tik akmeniniai laiptai ir pamatai, tačiau išsaugoti keli kiti pastatai, įskaitant pasieniečių parduotuvės pastatą, arklides, gyvenamuosius pastatus. Remiantis pasieniečio Arvydo Kurcenbaumo žmonos Lidijos pasakojimu, galime sukurti ryškų to meto pasieniečių gyvenimo vaizdą.

Pateikiame Kurtzenbaumo pasakojimo fragmentą: apie sodinukų ir vaismedžių auginimą, apie styginių orkestrą, balius, renginius, į kuriuos susirinko daug žmonių iš apylinkių, apie mokyklos ir stadiono statybą Zilupėje.

Pasieniečiai draugiškai gyveno su vietos gyventojais, keli iš jų vedė vietines merginas, su Arvyda susipažinome 1940 m., susituokėme birželio 16 d., tomis dienomis jau buvo paskelbta karo padėtis, bet Arvyda buvo paleistas 2 valandoms ir mes susituokėme bažnyčioje, susėdome prie stalo. Pasieniečių kordonai buvo labai gražiai papuošti, tvarkingi ir švarūs, su gėlėmis ir dekoratyviniais krūmais, su tvirtais pastatais. Krivandos sargybos poste arba kordone buvo gražūs Liaudies namai su sienų ir lubų paveikslais, gražiais laiptais, rožių lysvėmis ir šiltnamiais. Jie augino vaismedžių ir krūmų sodinukus, taip pat daržoves, pavyzdžiui, pomidorų daigus, ne tik sau, bet ir noriai atiduodavo juos vietos ūkiams. Pasieniečiai organizavo kalėdinius renginius su papuoštomis eglutėmis ir saldainių dalijimu, balius su styginių orkestru, kur susirinkdavo daug žmonių, net iš Zilupės ir Ludzos, statė mokyklas, gražią mokyklą Zilupėje ir stadionus, organizavo sporto žaidimus, vaidino teatrą. Kordone taip pat buvo pastatyti gražūs gyvenamieji pastatai ir pasienio sargybos parduotuvė, kur buvo galima gauti visko, įskaitant dešreles ir sūrius, indus, drabužius, audinius – juos pardavinėjo visiems. Arklidėje laikė prižiūrėtus arklius, jais jodinėjo, bet taip pat naudojo dviračius, o žiemą – slides. Pasienio sargybos žmonoms organizavo namų ūkio kursus, galėjo atvykti ir vietinės žmonos – mokė jas gaminti maistą, kepti pyragus, ruošti žiemos atsargas. Vietiniams gyventojams, kaip visada pasienyje, buvo savi apribojimai, bet visi gyveno draugiškai, pasieniečiai daug padėjo ir daug nuveikė pasienio ruože.

Liudvigas Bolšteinas buvo vienas iškiliausių Latvijos pasienio apsaugos vadovų, kurio likimas glaudžiai susijęs su Latvijos nepriklausomybės žlugimu 1940 m. Paskutinės jo laiško eilutės atskleidžia gilų lojalumą tėvynei: „Mes, latviai, pasistatėme sau naują didingą pastatą – savo valstybę. Užsienio jėga nori priversti mus patiems jį nugriauti. Aš negaliu dalyvauti.“