Pasienio sargyba Latgaloje pulkininko Liudviko Bolšteino (1935–1940) laikais

1935–1940 1918 m., vadovaujant iškiliam lyderiui ir patriotiškai nusiteikusiam pulkininkui Liudvikui Bolšteinui, pasieniečiai išgyveno klestėjimą – buvo pastatyti nauji pasieniečių pastatai, kuriuose gyveno ir jų šeimos. Konstrukcijos buvo tvirtos ir gražiai įrengtos, dažnai su sodais ir darželiais. Bolšteino laikais pasieniečiai aktyviai įsitraukė į vietos bendruomenės kultūrinį ir sportinį gyvenimą, organizavo įvairius renginius ir statė stadionus, įkūrė keletą mokyklų. Vadovaujant pasižymėjusiam pulkininkui, pasieniečio kokybiškas ir profesionalus pasirengimas pasiekė aukštą lygį. Pasieniečių kultūrinė veikla apėmė bendruomenių centrų statybą Asūnėje, Šķaunėje, Krivandoje, Goliševe ir Kacenuose. Šiuose bendruomenės centruose įrengtas elektrinis apšvietimas, renginių salėse – kino projektoriai ir pianinai.

Pasieniečių vadovybė taip pat įkūrė tris pradines mokyklas Indrėje, Zilupėje ir Rītūpėje, kuriose buvo ugdomi pasieniečių ir vietos gyventojų vaikai. Pasieniečiai rengdavo sporto šventes, miško dienas, žiemą slidinėjimo varžybas, koncertus, nes batalionuose buvo ir styginių orkestrai. 1928 metais buvo įkurtas Pasieniečių sporto klubas, kuris skatino sportinę veiklą tiek pasieniečių, tiek vietos jaunimo tarpe.

Krivandoje, buvusio sargybos kordono vietoje, pasieniečių gyvenamųjų patalpų nebėra – jį sudegino partizanai, o iš gražaus bendruomenės centro su gausia sienų ir lubų tapyba išlikę tik akmeniniai laiptai ir pamatai, tačiau išlikę dar keli pastatai – pasieniečių parduotuvės pastatas, arklidės, gyvenamieji pastatai. Remdamiesi pasieniečio Arvydo Kurtcenbaumo žmonos Lidijos pasakojimu, galime sukurti ryškų to meto pasieniečių gyvenimo pasienyje vaizdą.

Čia yra Kurtzenbaumo istorijos fragmentas. apie sodinukų ir vaismedžių auginimą, apie styginių orkestrą, balius, renginius, kurie subūrė daug apylinkių žmonių, apie mokyklos ir stadiono statybas Zilupėje.

Pasieniečiai su vietiniais gyveno draugiškai, kelios ištekėjusios vietinės merginos, su Arvīdu susipažinome 1940 m., susituokėme birželio 16 d., tais laikais jau buvo paskelbta karo padėtis, bet Arvīds buvo paleistas 2 valandoms ir susituokėme bažnyčioje, sėdėdami prie stalo. Pasieniečių kordonai buvo labai gražiai išpuošti, tvarkingi ir švarūs, su gėlėmis ir dekoratyviniais krūmais, dideliais pastatais. Krivandos sargybos poste arba kordone stovėjo gražūs Liaudies namai su sienų ir lubų tapyba, gražiais laiptais, rožių lysvėmis, šiltnamiais. Vaismedžių ir krūmų sodinukų, taip pat daržovių sodinukų, pavyzdžiui, pomidorų, jie užsiaugino ne tik sau, bet ir noriai dovanojo vietos ūkiams. Pasieniečiai organizavo kalėdinius renginius su papuoštomis eglutėmis ir saldainių dalijimą, balius su styginių orkestru, į kuriuos susirinkdavo daug žmonių net iš Zilupės ir Ludzos, statė mokyklas, gražią mokyklą Zilupėje, stadionus, rengė sportines žaidynes, vaidino teatrą. Kordone taip pat buvo pastatyti gražūs gyvenamieji pastatai, pasieniečių parduotuvė, kurioje galėjai gauti visko, įskaitant dešras ir sūrius, indus, drabužius, audinius – viską pardavinėjo. Arklidėse laikė prižiūrėtus žirgus, jais jodinėjo, bet ir dviračiais, o žiemą – slidėmis. Pasieniečių žmonoms buvo surengti namų ūkio kursai, buvo leista atvykti ir vietinėms žmonoms – jos mokė gaminti, kepti pyragus, ruošti reikmenis žiemai. Vietiniams buvo tam tikri apribojimai, kaip ir pasienyje, bet visi gyveno draugiškai, pasieniečiai padėjo ir daug nuveikė pasienyje.

Liudvigas Bolšteins buvo vienas iškiliausių Latvijos pasienio apsaugos vadovų, kurio likimas glaudžiai susijęs su Latvijos nepriklausomybės praradimu 1940 m. Paskutinės jo rašytinės eilutės laiške atskleidžia gilų ištikimybę tėvynei: „Mes, latviai, negalime patys pasistatyti naujo didingo pastato – savo šalies. Svetima valdžia nori priversti mus, kad dalyvautume jame griauti“.