Jūlijaus Bērzinio liudijimas apie Raudonosios armijos 201-ąją (43-iąją gvardijos) Latvijos šaulių diviziją 1942–1945 m.

1944 m. gruodžio 23–28 d. 130-asis Latvijos šaulių korpusas kovojo mūšiuose prie Džūkstės prieš 19-ąją Latvijos legiono diviziją. Gruodžio 31 d. vyko mūšiai Karmačių apylinkėse, 1945 m. vasarį – prie Zvārdės, o 1945 m. kovą 130-asis Latvijos šaulių korpusas buvo perkeltas į rezervą. Jis buvo sutelktas Blīdenėje (netoli Saldaus) ir platesnėje apylinkėje, kur kovo mėnesį vykdavo reguliarūs mūšiai. Pažymėtina, kad kovo 4 d. prasidėjusį mūšį prie Blīdenės galima apibūdinti kaip „atsidūrimą kakta į sieną“. Tęsėsi tai, kas jau buvo prasidėjusi 1941 m. gruodį per mūšius dėl Maskvos – Latvijos kareiviai buvo paskirti kovoti praktiškai beviltiškame fronto sektoriuje. Mūšiai prie Blīdenės truko mėnesį.
1945 m. gegužės 8 d. – karo pabaigos dieną, 130-asis Latvijos šaulių korpusas buvo dislokuotas Imulos upės pakrantėje.
1947 m. kovo mėn. divizija buvo pertvarkyta į 29-ąją atskirąją gvardijos Latvijos Rygos šaulių brigadą, 1950 m. birželį – į 43-iąją gvardijos Latvijos šaulių Rygos diviziją, tačiau 1956 m. gegužės–birželio mėn. divizija ir jos daliniai buvo išformuoti.
Iš tiesų, visam 201-osios Latvijos šaulių divizijos kovų laikotarpiui buvo būdingas ir vadovaujančio personalo trūkumas, ir dideli personalo nuostoliai mūšio laukuose bei vėlesni sunkumai jį papildant, ypač Latvijos kariais. Tai radikaliai pakeitė divizijos nacionalinę sudėtį, sukeldamas divizijos vadų, ypač Veikino, nepasitenkinimą.
JULIJOS BĒRZINĀS ASMENYBĖ
Vienintelis informacijos šaltinis apie Julijaus Bērzinio asmenį yra tai, ką jis pats pasakoja apie save savo memuaruose. Julijus Bērzinis yra rusų kilmės latvis, tikriausiai gimęs Žemutinis Naugarde (nuo 1932 iki 1991 m. Gorkyje), kur gyveno iki pašaukimo į 201-ąją Latvijos šaulių diviziją. Tikriausiai gimė Latvijos teritorijoje ir evakuotas į Rusiją po Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. Gimė 1900 m. Dalyvavo Rusijos pilietiniame kare, tačiau nežinoma, kiek laiko ir kuriame fronto sektoriuje. Prieš prasidedant Vokietijos-SSRS karui, jis dirbo Gorkyje, Vandens ir nuotekų tresto ekonomikos skyriuje, buhalteriu. 1942 m. gegužės 25 d. jis buvo pašauktas į Raudonąją armiją, išsiųstas į 1-ąjį atskirąjį Latvijos šaulių rezervinį pulką, o baigęs mokymus, paskirtas į 201-osios Latvijos šaulių divizijos 191-ojo pulko 1-ąjį batalioną, kulkosvaidžių kuopoje. 1943 m. pavasarį Bērziņš jau turėjo eilinio laipsnį; karo metu jis galėjo būti paaukštintas, nes jo memuaruose minima, kad karo pabaigoje jis buvo šaudmenų tiekimo (būrio) vadas. Iš jo memuarų neaišku, ar jis kentėjo per 1937–1938 m. represijas Rusijoje, ir to nepatvirtina SSRS politinio teroro metu suimtųjų ir nubaustų asmenų duomenų bazės. Galimą Bērzinio ryšį su represijomis liudija atvira 1937–1938 m. įvykių ir pasekmių kritika, būdinga jo memuarams.
1942 m. rugsėjį, per Tuganovo mūšį, Bērziņš buvo sužeistas, po to tris mėnesius praleido karo ligoninėse, kol tų pačių metų gruodžio 15 d. vėl pateko į Gorohoveco stovyklą 1-ajame atskirajame Latvijos šaulių rezervo pulke. Po mokymų, 1943 m. kovo pabaigoje, jis grįžo į 201-ąją Latvijos šaulių diviziją, šį kartą – į 121-ąjį gvardijos Latvijos šaulių pulką. Ten jis tarnavo ir kulkosvaidžių kuopoje, ir dėl amžiaus buvo perkeltas į ūkio būrį, kur tarnavo iki karo pabaigos. Po karo gyveno Maskvoje.
Savo memuarus jis pradėjo rašyti 1942 m. birželį ir, nors mini tik 1942 ir 1943 metus, autorius apžvelgia ir 1944 bei 1945 metų įvykius. Bērziņš rašo ne tik apie įvykius, kuriuose pats dalyvavo, bet ir pateikia praeities vertinimą. Sunku spręsti, ar autorius turi fenomenalią atmintį, ar naudojasi geromis knygomis, tačiau kartais jis pateikia išsamią įžvalgą apie skirtingus Rusijos istorijos etapus.
Atsiminimai yra naujas, anksčiau neskelbtas liudijimas apie 201-ąją Latvijos šaulių diviziją ir tai, ką jie matė kare. Atsiminimų vertę lemia autoriaus apskritai objektyvūs vertinimai (juos galima nustatyti greta informacijos iš kitų šaltinių, įskaitant oficialius dokumentus) ir detalės, kurių nėra kituose šaltiniuose ir kurios papildo atskirus įvykius. Atsiminimai pateikia bendrą divizijos padėties vaizdą, kai karo baigtis jau buvo žinoma. Tai rodo autoriaus vertinimai apie praeities įvykius arba kokius veiksmus reikėjo atlikti, kad būtų pasiekta kitokia baigtis.
Šiam leidiniui atrinkti ir išversti atskiri Bērzinio prisiminimų fragmentai. Neįtrauktos dalys, kuriose aprašomi „sausi“ kariniai įvykiai, tačiau įtrauktos tos, kurios leidžia sekti „gyvo“ kareivio stebėjimus santykiuose: kareivis – vadas, kareivis – kiti kareiviai, kareivis – pareigos, kareivis – įvykiai.