Apie Kolkos pasienio apsaugos pareigūnus

Tuo metu buvau vaikas ir vasarą lankydavau senelį. Man tai patiko, juolab kad mums buvo uždrausta maudytis. Galėjome nueiti į pajūrį prie „Kristi“ namų, bet vaikystėje turėjau nesusipratimą, tai kas čia tokio, jūra čia, bet į pajūrį eiti negalima ir visada tas suartas paplūdimys. Vienas toks ryškus vaikystės prisiminimas, kai su būriu vaikų taškėmės vandenyje ir net nepastebėjome, kad išplaukėme iš leidžiamos maudymosi zonos. Staiga pamatome arklį, šuoliuojantį palei jūrą, ant nugaros sėdintį pasienietį, palei pajūrį ir didžiuliu šuoliu lekiantį link mūsų. Nepamenu, kaip viskas baigėsi, turbūt jį išvijo. Man buvo 10 metų. Atrodė taip juokinga, galbūt jis tikrai nematė ten žaidžiančių vaikų su žiūronais. Šį įvykį prisimenu labai ryškiai, tai buvo šeštojo dešimtmečio pabaiga.
Antras dalykas, kuris įstrigo mano atmintyje, yra tai, kad būdamas imigrantu, mano senelis ir močiutė atsiuntė į Rygą pažymas atvykimui, kaimas patvirtino, kad nėra jokių prieštaravimų, ir tada galėjau atvykti. Bet aš jau buvau išgyvenęs visokius reikalus su tais leidimais, staiga man reikėjo keliauti, bet leidimo nebuvo ir aš rizikavau. Nes norint gauti leidimą, turėjau laukti mažiausiai 10 dienų. Rizikavau ir važiavau, nes žinojau, kur budi pasieniečiai, tada išlipau iš autobuso prieš tą vietą, ir arba kas nors iš Kolkos jojo manęs link arkliu, arba aš likusį kelią ėjau pėsčiomis miško takais. Devintajame dešimtmetyje tai buvo daug lengviau, nes leidimai giminaičiams jau buvo duodami metams. Tačiau septintajame–septintajame dešimtmečiuose jie buvo duodami tik trims mėnesiams.
Jei kas nors būdavo sugaunamas be leidimo, kol buvo nustatoma asmens tapatybė, zastava (postas) priversdavo jį lupti bulves. Panašiai ir vaikai, pakeliui eidami į Kolkasragą, turėdavo juos sugauti, turėdavo lupti bulves. Tiesa, kad viskas, kas draudžiama, yra įdomu, ypač jaunimui.
Pamenu, kad pirmą kartą į Kolkos rago švyturį nuvykau šeštojo dešimtmečio viduryje, nes mano senelis buvo žvejys ir per Žvejų šventę vairuodavo savo motorines valtis. Nuo aštuntojo dešimtmečio į Žvejų šventę į Kolką buvo leidžiama įvažiuoti visiems, žinoma, reikėjo turėti pasą. Šiandien Žvejų šventė net pusės nebe tokia, kokia buvo anksčiau, nes tada buvo rodoma viskas, kas buvo gaminama Kolkoje, taip pat vyko įvairios su žvejų darbu susijusios varžybos: tinklų taisymas, žuvų pakuotojas ir žuvų stebėjimo varžybos. Į Žvejų šventę ateidavo ir pasieniečiai, jūreiviai. Būdavo muštynių, ką padarysi, degtinė galvoje ir pravardžiavimas. Bet pasitaikydavo ir taip, kad patys vietiniai gyventojai pradėdavo muštynes, o pasieniečiai eidavo jų išsklaidyti, ir viskas baigdavosi blogai. Patys pasieniečiai retai pradėdavo muštynes, nes po to ilgai nebūdavo įleidžiami į kaimą, net į parduotuvę, nes drausmė buvo griežta.
Mokykloje glaudžiai bendradarbiavo pasieniečiai. Mokykloje buvo grupė jaunų pasieniečių. Pasieniečiai mokiniams organizavo visokius žaidimus ir mokymus.
Taip pat niekada nesupratau, kodėl Lielirbėje ir Lūžnėje yra tos didelės karinės bazės. Tai buvo mano nežinojimas, nes tai yra vietos, kur, pastatę savo pūstines patrankas, jie šaudo į Saremos salą, o iš ten vėl į Serves kyšulį, kad sąsiauris būtų visiškai kontroliuojamas ir niekas negalėtų praeiti.

Iš vaikystės (šeštojo dešimtmečio vidurio) prisimenu nutikimą, kai vaikystėje maudėmės Kolkos paplūdimyje. Tuo metu Kolkoje buvo tik tam tikros vietos, kur tai buvo galima daryti. Mes – vaikai, susižavėję, tikriausiai nepastebėjome, kad nuklydome nuo „oficialios“ maudymosi vietos. Staiga pamatėme raitelį – pasienietį ant žirgo, šuoliuojantį per vandenį, kad mus išvytų iš jūros. Tuo metu visi labai išsigandome. Tuo metu apėmė labai keisti jausmai – tarsi gyventume prie pat jūros kranto, bet norint patekti į paplūdimį, reikėjo vykti į tam tikras vietas – toliau. Nebuvo leidžiama eiti per kopas. Net kaimo ribose paplūdimyje buvo trypiama arkliais, kad pamatytume „neteisėtų asmenų“ pėdsakus. Neseniai radau mamos nuotrauką iš 1952 m. Tik šiandienos vaizdu pamačiau suartą paplūdimį už mamos, o jūros horizonte – karo laivą. Tuo metu buvome įpratę prie tokių dalykų. Visi turėjome leidimus. Jie buvo tikrinami Mērsrage (retai), prieš Roją ir Kolką, kur buvo pastatyti pasienio apsaugos nameliai su „užtvara“. Devintajame dešimtmetyje patikrinimų buvo mažiau. Kolkoje buvo pasienio apsaugos postas (zastava). Gerai sutarėme su pasieniečiais. Ten tarnaujantys kareiviai dažnai būdavo išleidžiami į filmų peržiūras. Vieno baliaus metu įvyko muštynės, bet jose dalyvavo karinių jūrų pajėgų kareiviai, tarnavę pačiame Kolkasrage.
Pasieniečiai iš savo tarnybos vietų išėjo labai solidžiai, nieko negriaunant, be konfliktų, kultūringai, šiukšlės buvo surinktos. Bet tada vietiniai...