Mūšis prie Skrundos mokyklos 1919 metų sausio 22 d
Vado leitenanto Jānio Īselio prisiminimai apie kautynes Skrundos mokykloje 1919 m. sausio 22 d.
Po poros dienų gavome įsakymą iš Oberstabo, kad naktį kartu su rėdeniečiais užpultume Skrundos mokyklą, išmuštume iš ten priešą ir bandytume juos išvaryti iš parapijos namų greitkelyje Skrunda – Saldus. Teko padovanoti vieną papuošalą, bet Radenas iš Skrundos ėjo iš visų jėgų.
Pulkininkas puolimui paskyrė česiniečius, vadovaujamus puskarininkio Purinio, prie jų prisijungė ir dar keli mūsiškiai – karininkų kuopa. Po vidurnakčio visiškoje tyloje kirtome Ventos ledą ir per visokius krūmynus ir brūzgynus patraukėme tiesiai į Skrundos užeigą. Apėjome namą su aplinkkeliu, kad šunys netriukšmuotų, nes nebuvo ko bijoti palikti priešą už nugaros – tikrai žinojome, kad prieš užeigą ar kapines negali būti raudonųjų. Po maždaug valandos atvykome į aludę, ten irgi turėjo būti žmonių iš Rädeno. Nors buvo beveik rytas, vis dar buvo visiškai tamsu. Kai įėjome į aludę, vietiniai taip išsigando, kad vyresnis dėdė net buvo įslinkęs į duonos krosnį ir pats uždengęs krosnies angą prieš skardinį dangtį. Purinš paskyrė apsaugą ir ėmė laukti.
Kadangi Radeną ir jo žmones jau buvau gana gerai susipažinęs, nusprendžiau šiek tiek eiti link jų. Jie turėjo ateiti keliu iš Vēršu dvaro, tad niekur negalėjau pasiklysti. Išsitraukiau mauzerį iš dėklo, užsikišau už diržo, liepiau sargybiniams saugotis, kad grįžus nenumuštų manęs nuo kojų, ir nuėjau į priekį. Nuėjau iki mokyklos perėjos, sustojau, pasiklausiau – viskas tylu.
Apie 200 metrų nuo kelio ant kalvos stūkso baltas dviaukštis mokyklos pastatas. Įdomu sužinoti, kas ten yra. Jei ir aš eisiu į mokyklą, vis tiek girsiu, kai greitkeliu ateis žmonės iš Rädeno.
Paėmiau į rankas Mauzerį ir lėtai priėjau prie mokyklos, pasislėpęs už alėjos medžių. Priešais namą yra didelė aikštė. Jeigu mokykloje yra raudonųjų, vadinasi, šalia turėjo būti sargas. Kurį laiką pastovėjęs, visai arti priėjo prie namo. Apatinio aukšto langai uždaryti, nieko nesigirdi. Prieinu prie durų ir lėtai paspaudžiu rankeną, ji atidaryta, bet viduje tamsu, kaip griovio dugne. Durys į dešinę ir į kairę. Stoviu uždusęs ir pradedu galvoti arba iš tikrųjų girdžiu knarkimą sau dešinėje, tarsi keli žmonės kietai miegotų. Jaučiuosi nesmagiai, jei jie raudoni, tada ims mane kaip jauniklį. Greitai išėjau iš koridoriaus ir nuėjau į namo kampą. Kieme girdisi kelių arklių kauksėjimas... Ne, vienam čia nėra ką veikti. Pasislėpęs prie medžių, grįžtu į greitkelį.
Šiuo metu Radenas atvyksta ten su savo žmonėmis. Puriņš taip pat atvyko į kelių sankryžą su pora pareigūnų, o Radenas liepia mūsų vyrams eiti šalutiniu keliu pro kapus, bet jis kol kas lieka vietoje. Greitai susitvarkome, kiek įmanoma tamsiau ir pradedame judėti su tinkama apsauga. Atsisveikindamas sakau ir vokiečiams, kad atsargiai prieitų prie mokyklos, ten tas dalykas abejotinas.
Kai tik privažiavome prie kapų, iš karto aplink mokyklą pradėjo atsiverti ir kas be ko, buvo neįmanoma suprasti, kur mūsų, kur raudonieji. Virš mūsų taip pat skrenda kulkos, bet jaučiame, kad jos nukreiptos ne į mus. užimame pozicijas prie kapų kai kuriose duobėse ir žiūrime, kas bus. Puriņš siunčia ryšių pareigūnus į Radeną. Bet ir čia gana tiršta ugnis pradeda lietis tiesiai ant mūsų.
Na, žinome varžovą, dabar ir mes pradedame kaisti. — Po kelių minučių miško pakraštyje prie mokyklos, mažiau nei ketvirtį mylios nuo mūsų, įsiplieskia du ryškūs gaisrai ir dvi granatos praskrieja virš mūsų grandinės ir sprogsta gale. Vis tiek trūko! Įkaitiname dar karščiau, bet po kurio laiko pastebime, kad kita grupė šaudo tolyn nuo mokyklos Skrundos link. Netrukus atkeliauja ir žinia, kad kai ateis Radenas, mes irgi išeisime su priedanga, nes raudonųjų bus mažiau. Velnias žino, kiek jį sumuš, bet aišku, kad savo duobėse likti negalime – didieji jau kulkosvaidžius ima į darbą, o jų artilerijos būrys granatas stato visai šalia mūsų. Puriņš liepia grandinei palikti dalimis ir nuveda tiesiausiu keliu iki Ventos kranto.
Šviesa pradeda aušti. Raudonieji pėstininkai mūsų ne visai spaudžia, bet jų artilerija dabar tiesioginiu taikiniu dengia mūsų atvažiuojančią grandinę. Prieš mane ir šiek tiek į kairę sparčiais žingsniais eina pirmasis leitenantas Kundziņš. Iš karto jam ant kulnų krenta granata, perveria žemę ir sprogsta. Ponia pašoka, tiesiogine to žodžio prasme meta salto į orą ir nukrenta. Pasiruošę! Puoliau link jo, bet jis iškart pašoka ir eina toliau! Nei viena skeveldra nepalietė.
Iki pačios Ventos raudonieji mus lydėjo ugnimi ir jos dalimi iš kitos pusės, kol galiausiai sustojo. Į Lėną atvykome gana pavargę, bet visi sveiki. Pulkininkas (Kalpaks) buvo susirūpinęs ir jau norėjo eiti mums padėti, nes net tamsoje vienas prie ugnies nujautė, kad mums nesiseka. Ši diena prasidėjo nesėkmingai ir netrukus atskriejo dar blogesnė žinia: raudonieji išvarė Radeną iš Skrundos ir jau buvo šioje Ventos pusėje. Buvo blogai, bet dar blogiau buvo tai, kad gavome Oberstäbf įsakymą vykti į Aizpuri namus už Rudbärži.
Kiselis J, Kovoje už tėvynę.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Battle at Skrunda school
Skrunda School is located in Pumpuri, at km 3 of the Skrunda - Ezeres road. The school is privately owned and can therefore be viewed from a distance.
In January and March 1919, the 1st Latvian Separate Battalion fought with units of the 2nd Latvian Rifle Regiment of Soviet Latvia near the school.
The battle near Skrunda School took place on 22 January 1919. In the face of the retreating Bolshevik superiority, German and Latvian units positioned themselves on the western bank of the Venta, while Bolshevik forces gathered in Saldus in preparation for a wider operation, at the same time sending some of their forces in the direction of Skrunda. In order to seize the initiative and try to defeat the Bolshevik forces piecemeal, on 22 January the Cēsis Company of the 1st Latvian Separate Battalion, reinforced by 15 soldiers of the Officers' Company and the German Raden Company in the Skrunda sector of the front, had to attack towards Saldus. The Skrunda School was designated as the assembly point for both companies. However, during the preparatory phase of the attack, both companies were surprised by a Bolshevik attack, which forced the German and Latvian units to retreat to Rudbārži.
The second clash at Skrunda School took place on 6 March 1919, when the Cēsis and Student Companies of the battalion commanded by Colonel Oskars Kalpaks surprised the enemy and captured Skrunda School and continued to advance towards Dutēni, Engurnieki and Airīte.
On the side of the Skrunda-Ezeres road, near the school, where the road crosses the Klūga river, there is a small, ancient stone bridge from the late 19th century with two semi-arched arches for the river to pass through. The road leading over the bridge used to be used in the past, but is now gradually becoming overgrown with grass as the adjacent tarmac road and bridge are now used. From this bridge, the stone bridge offers a magnificent view, enriched by the rocky riverbed and the banks covered with thick trees. The site is visually very attractive and suitable for cycling or walking routes.
Skrunda Manor and exposition of Skrunda locator
Skrunda manor has an exhibit about the Skrunda radar (Skrunda radio location station) and the activities of the Latvian Popular Front in Skrunda. The Skrunda radio location station nicknamed ‘Kombināts’ (The Plant) was a USSR missile early warning system in the western sector. Location ‘Skrunda-2’ was a special town (в/ч 18951) created 5 km from Skrunda in the direction of Kuldīga for the needs of the USSR military. The radar station Dņepr operated from here and a new, more modern station Darjal was being built. Construction was stopped and the radar station Darjal was blown up on 4 May 1995. In compliance with an international agreement the radar station Dnieper was shut down on 31 August 1998.
