Skrundos mokyklos mūšis 1919 m. sausio 22 d.
Vado leitenanto Janio Ķīselio prisiminimai apie kautynes Skrundos mokykloje 1919 m. sausio 22 d.
Po kelių dienų gavome Oberstabo įsakymą, kad kartu su Rädensais naktį turime pulti Skrundos mokyklą, iš ten išmušti priešą ir pabandyti juos išvaryti iš parapijos namų Skrundos-Saldus plente. Mums reikėjo duoti tik vieną kuopą, bet Rädensai iš Skrundos ėjo su visa jėga.
Pulkininkas paskyrė Cėsių kareivius, vadovaujamus leitenanto Purinio, prie jų savanoriškai prisijungti ir keli mūsiškiai, Karininkų kuopos berniukai. Po vidurnakčio visiškoje tyloje perėjome Ventos ledą ir tiesiai per visokius krūmus bei tankmę ėjome į Skrundos smuklę. Namus apėjome lankstu, kad šunys nekeltų triukšmo, nes nereikėjo bijoti palikti priešo užnugaryje – tikrai žinojome, kad priešais smuklę ar kapines negali būti jokių raudonųjų. Maždaug po valandos pasiekėme smuklę, kurioje turėtų būti ir Rādenio kareiviai. Nors jau buvo rytas, vis dar buvo visiškai tamsu. Kai įėjome į smuklę, vietiniai taip išsigando, kad pagyvenęs dėdė net įlindo į duonkepę krosnį ir pats uždengė skardinį dangtį prieš krosnies angą. Purinis pastatė sargybą ir pradėjo laukti.
Kadangi jau buvau gerai susipažinęs su Raedenu ir jo žmonėmis, nusprendžiau šiek tiek paeiti jų link. Jie turėjo atvykti keliu iš Vėršių dvaro, kad niekur nepasiklysčiau. Ištraukiau „Mauser“ šautuvą iš dėklo, prisisegiau prie diržo, pasakiau sargybiniams, kad grįždamas manęs nepaleistų, ir nuėjau pirmyn. Nuėjau iki mokyklos sankryžos, sustojau, įsiklausiau – viskas buvo tylu.
Maždaug už 200 metrų nuo kelio ant kalvos stūkso baltas dviejų aukštų mokyklos pastatas. Įdomu sužinoti, kas ten yra. Jei eisiu iki mokyklos pėsčiomis, vis tiek girdėsiu, kaip greitkeliu atvažiuoja žmonės iš Radeno.
Paėmiau „Mauser“ į rankas ir, pasislėpęs už alėjos medžių, lėtai artėjau prie mokyklos. Priešais namą buvo didelė aikštė. Jei mokykloje buvo raudonųjų, netoliese turėjo būti sargybinis. Kurį laiką pastovėjęs, priėjau prie pat namo. Pirmame aukšte langai buvo užrakinti, nieko negirdėjau. Priėjau prie durų ir lėtai pasukau rankeną – jos buvo atidarytos, bet viduje tamsu, kaip grėblio apačioje. Durys dešinėje ir kairėje. Stovėjau sulaikęs kvėpavimą ir man pradėjo atrodyti, tiksliau, girdėti dešinėje knarkiančius kelis žmones, tarsi jie giliai miegotų. Jaučiausi nejaukiai, jei tai būtų raudonieji, jie mane paimtų kaip vištą. Greitai išbėgau iš koridoriaus ir nuėjau prie namo kampo. Kieme girdėjau kelis arklius kaukšint... Ne, vienas čia nieko negalėjau padaryti. Pasislėpęs už medžių, grįžau į greitkelį.
Radensas su savo vyrais jau atvyksta. Puriņš taip pat atvyko į kryžkelę su pora karininkų, ir Radensas liepia mūsų vyrams eiti šalutiniu keliu pro kapines, bet pats kol kas lieka savo vietoje. Greitai susitvarkome, kiek įmanoma tamsoje, ir tinkamai pasirūpinę pradedame judėti. Mums išsiskiriant, liepiu vokiečiams atsargiai artintis prie mokyklos, tas daiktas ten įtartinas.
Vos priartėjome prie kapinių, kai iškart aplink mokyklą jos atsiveria taip, kad negali pasakyti, kur mūsiškiai, o kur raudonieji. Kulkos irgi skrieja virš mūsų, bet jaučiama, kad jos nenutaikytos į mus. Užimame pozicijas palei kapines, keliose duobėse, ir stebime, kas nutiks. Purišas siunčia savo ryšininkus į Radeną. Bet čia ir į mus pradeda kristi gana tiršta ugnis.
Dabar mes pažįstame priešą, dabar ir mes pradedame šaudyti. – Po kelių minučių, miško pakraštyje, netoli mokyklos, mažiau nei už ketvirčio varstelio nuo mūsų, įsiliepsnoja du ryškūs laužai ir dvi granatos skrieja virš mūsų grandinės, riaumodamos ir sprogdamos užnugaryje. To pakako! Mes šaudome dar karščiau, bet po kurio laiko pastebime, kad kita grupė tolsta nuo mokyklos Skrundos link, šaudydama. Netrukus ateina ir žinia, kad Raedens pasitraukia ir kad mums taip pat reikėtų trauktis, nes raudonieji yra mažumoje. Velniai žino, kokia didelė jų mažuma, bet aišku, kad negalime pasilikti savo urvuose – bolševikai jau įjungia kulkosvaidžius, o jų artilerijos būrys deda granatas visai šalia mūsų. Purinas duoda įsakymą grandinei dalimis pasitraukti ir veda ją tiesiausiu keliu į Ventos krantus.
Pradeda aušti. Raudonieji pėstininkai mūsų dar nespaudžia, bet jų artilerija dabar dengia mūsų artėjančią liniją taikydami. Priešais mane, šiek tiek į kairę, sparčiais žingsniais eina pirmasis leitenantas Kundziņš. Tuoj pat jam į kulnus nukrenta granata, perveria žemę ir sprogsta. Kundziņš pašoka, tiesiogine prasme apsiverčia į orą ir krenta. Pasiruošk! Puolu prie jo, bet jis tuoj pat pašoka ant kojų ir eina toliau! Nė vienas skeveldra jo nelietė.
Raudonieji mus lydėjo su ugnimi iki pat Ventos upės, o paskui ir kitoje pusėje, kol galiausiai sustojo. Į Lenę atvykome labai pavargę, bet visi sveiki. Pulkininkas (Kalpakas) susirūpino ir norėjo mums padėti, nes net tamsoje vien prie ugnies pastebėjo, kad mums nesiseka. Ši diena prasidėjo nesėkmingai ir netrukus atėjo dar blogesnės žinios: raudonieji išmušė Rādeną iš Skrundos ir jau buvo šioje Ventos upės pusėje. Tai buvo blogai, bet dar blogiau buvo tai, kad gavome įsakymą iš Oberstabo eiti į Aizpuri namus už Rudbāržių.
Kīselis J. Kovoje už tėvynę.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Mūšis Skrundos mokykloje
Skrundos mokykla yra Pumpuruose, Skrundos–Ežerės kelio 3 km. Mokykla yra privati, todėl ją galima pamatyti iš tolo.
1919 m. sausio ir kovo mėnesiais 1-asis Latvijos atskirasis batalionas netoli mokyklos kovėsi su Sovietų Latvijos 2-ojo Latvijos šaulių pulko daliniais.
Mūšis prie Skrundos mokyklos įvyko 1919 m. sausio 22 d. Susidūrę su besitraukiančia bolševikų persvara, vokiečių ir latvių daliniai išsidėstė vakariniame Ventos krante, o bolševikų pajėgos, ruošdamosi platesnei operacijai, susirinko Salduse, tuo pačiu metu siųsdamos dalį savo pajėgų Skrundos kryptimi. Siekdamos perimti iniciatyvą ir pabandyti dalimis nugalėti bolševikų pajėgas, sausio 22 d. 1-ojo Latvijos atskirojo bataliono Cėsių kuopa, sustiprinta 15 karininkų kuopos ir vokiečių Radeno kuopos, dislokuotos Skrundos fronto sektoriuje, karių, turėjo pulti Salduse. Abiejų kuopų susibūrimo vieta buvo paskirta Skrundos mokykla. Tačiau parengiamajame puolimo etape abi kuopas užklupo bolševikų puolimas, priversęs vokiečių ir latvių dalinius trauktis į Rudbāržius.
Antrasis susirėmimo Skrundos mokykloje etapas įvyko 1919 m. kovo 6 d., kai pulkininko Oskaro Kalpako vadovaujamo bataliono Cėsių ir Studentų kuopos užklupo priešą, užėmė Skrundos mokyklą ir toliau žygiavo Dutėnų, Engurniekių ir Airytės link.
Skrundos–Ežerės kelio pakraštyje, netoli mokyklos, kur kelias kerta Klūgos upę, yra nedidelis, senovinis XIX a. pabaigos akmeninis tiltas su dviem puslankiais, skirtas upei pratekėti. Kelias, vedantis per tiltą, anksčiau buvo naudojamas, tačiau dabar pamažu apauga žole, nes naudojamas greta esantis asfaltuotas kelias ir tiltas. Nuo šio tilto atsiveria nuostabus vaizdas, kurį praturtina uolėta upės vaga ir tankiais medžiais apaugę krantai. Vietovė vizualiai labai patraukli ir tinkama dviračių ar pėsčiųjų maršrutams.
Skrundos dvaras ir Skrundos lokatoriaus ekspozicija
Skrundos dvare įrengta ekspozicija apie Skrundos radarą (Skrundos radijo lokacijos stotį) ir Latvijos liaudies fronto veiklą Skrundoje. Skrundos radijo lokacijos stotis, pravarde „Kombināts“ (Gamykla), buvo SSRS raketų ankstyvojo perspėjimo sistema vakariniame sektoriuje. Vietovė „Skrunda-2“ buvo specialus miestas (V/ч 18951), įkurtas 5 km nuo Skrundos Kuldygos kryptimi SSRS kariuomenės reikmėms. Iš čia veikė radaro stotis „Dnepr“ ir buvo statoma nauja, modernesnė stotis „Darjal“. Statybos buvo sustabdytos, o radaro stotis „Darjal“ susprogdinta 1995 m. gegužės 4 d. Laikantis tarptautinio susitarimo, radaro stotis „Dniepras“ buvo uždaryta 1998 m. rugpjūčio 31 d.
