Mūšis prie Skrundos mokyklos 1919 metų sausio 22 d
Vado leitenanto Jānio Īselio prisiminimai apie kautynes Skrundos mokykloje 1919 m. sausio 22 d.
Po poros dienų gavome įsakymą iš Oberstabo, kad naktį kartu su rėdeniečiais užpultume Skrundos mokyklą, išmuštume iš ten priešą ir bandytume juos išvaryti iš parapijos namų greitkelyje Skrunda – Saldus. Teko padovanoti vieną papuošalą, bet Radenas iš Skrundos ėjo iš visų jėgų.
Pulkininkas puolimui paskyrė česiniečius, vadovaujamus puskarininkio Purinio, prie jų prisijungė ir dar keli mūsiškiai – karininkų kuopa. Po vidurnakčio visiškoje tyloje kirtome Ventos ledą ir per visokius krūmynus ir brūzgynus patraukėme tiesiai į Skrundos užeigą. Apėjome namą su aplinkkeliu, kad šunys netriukšmuotų, nes nebuvo ko bijoti palikti priešą už nugaros – tikrai žinojome, kad prieš užeigą ar kapines negali būti raudonųjų. Po maždaug valandos atvykome į aludę, ten irgi turėjo būti žmonių iš Rädeno. Nors buvo beveik rytas, vis dar buvo visiškai tamsu. Kai įėjome į aludę, vietiniai taip išsigando, kad vyresnis dėdė net buvo įslinkęs į duonos krosnį ir pats uždengęs krosnies angą prieš skardinį dangtį. Purinš paskyrė apsaugą ir ėmė laukti.
Kadangi Radeną ir jo žmones jau buvau gana gerai susipažinęs, nusprendžiau šiek tiek eiti link jų. Jie turėjo ateiti keliu iš Vēršu dvaro, tad niekur negalėjau pasiklysti. Išsitraukiau mauzerį iš dėklo, užsikišau už diržo, liepiau sargybiniams saugotis, kad grįžus nenumuštų manęs nuo kojų, ir nuėjau į priekį. Nuėjau iki mokyklos perėjos, sustojau, pasiklausiau – viskas tylu.
Apie 200 metrų nuo kelio ant kalvos stūkso baltas dviaukštis mokyklos pastatas. Įdomu sužinoti, kas ten yra. Jei ir aš eisiu į mokyklą, vis tiek girsiu, kai greitkeliu ateis žmonės iš Rädeno.
Paėmiau į rankas Mauzerį ir lėtai priėjau prie mokyklos, pasislėpęs už alėjos medžių. Priešais namą yra didelė aikštė. Jeigu mokykloje yra raudonųjų, vadinasi, šalia turėjo būti sargas. Kurį laiką pastovėjęs, visai arti priėjo prie namo. Apatinio aukšto langai uždaryti, nieko nesigirdi. Prieinu prie durų ir lėtai paspaudžiu rankeną, ji atidaryta, bet viduje tamsu, kaip griovio dugne. Durys į dešinę ir į kairę. Stoviu uždusęs ir pradedu galvoti arba iš tikrųjų girdžiu knarkimą sau dešinėje, tarsi keli žmonės kietai miegotų. Jaučiuosi nesmagiai, jei jie raudoni, tada ims mane kaip jauniklį. Greitai išėjau iš koridoriaus ir nuėjau į namo kampą. Kieme girdisi kelių arklių kauksėjimas... Ne, vienam čia nėra ką veikti. Pasislėpęs prie medžių, grįžtu į greitkelį.
Šiuo metu Radenas atvyksta ten su savo žmonėmis. Puriņš taip pat atvyko į kelių sankryžą su pora pareigūnų, o Radenas liepia mūsų vyrams eiti šalutiniu keliu pro kapus, bet jis kol kas lieka vietoje. Greitai susitvarkome, kiek įmanoma tamsiau ir pradedame judėti su tinkama apsauga. Atsisveikindamas sakau ir vokiečiams, kad atsargiai prieitų prie mokyklos, ten tas dalykas abejotinas.
Kai tik privažiavome prie kapų, iš karto aplink mokyklą pradėjo atsiverti ir kas be ko, buvo neįmanoma suprasti, kur mūsų, kur raudonieji. Virš mūsų taip pat skrenda kulkos, bet jaučiame, kad jos nukreiptos ne į mus. užimame pozicijas prie kapų kai kuriose duobėse ir žiūrime, kas bus. Puriņš siunčia ryšių pareigūnus į Radeną. Bet ir čia gana tiršta ugnis pradeda lietis tiesiai ant mūsų.
Na, žinome varžovą, dabar ir mes pradedame kaisti. — Po kelių minučių miško pakraštyje prie mokyklos, mažiau nei ketvirtį mylios nuo mūsų, įsiplieskia du ryškūs gaisrai ir dvi granatos praskrieja virš mūsų grandinės ir sprogsta gale. Vis tiek trūko! Įkaitiname dar karščiau, bet po kurio laiko pastebime, kad kita grupė šaudo tolyn nuo mokyklos Skrundos link. Netrukus atkeliauja ir žinia, kad kai ateis Radenas, mes irgi išeisime su priedanga, nes raudonųjų bus mažiau. Velnias žino, kiek jį sumuš, bet aišku, kad savo duobėse likti negalime – didieji jau kulkosvaidžius ima į darbą, o jų artilerijos būrys granatas stato visai šalia mūsų. Puriņš liepia grandinei palikti dalimis ir nuveda tiesiausiu keliu iki Ventos kranto.
Šviesa pradeda aušti. Raudonieji pėstininkai mūsų ne visai spaudžia, bet jų artilerija dabar tiesioginiu taikiniu dengia mūsų atvažiuojančią grandinę. Prieš mane ir šiek tiek į kairę sparčiais žingsniais eina pirmasis leitenantas Kundziņš. Iš karto jam ant kulnų krenta granata, perveria žemę ir sprogsta. Ponia pašoka, tiesiogine to žodžio prasme meta salto į orą ir nukrenta. Pasiruošę! Puoliau link jo, bet jis iškart pašoka ir eina toliau! Nei viena skeveldra nepalietė.
Iki pačios Ventos raudonieji mus lydėjo ugnimi ir jos dalimi iš kitos pusės, kol galiausiai sustojo. Į Lėną atvykome gana pavargę, bet visi sveiki. Pulkininkas (Kalpaks) buvo susirūpinęs ir jau norėjo eiti mums padėti, nes net tamsoje vienas prie ugnies nujautė, kad mums nesiseka. Ši diena prasidėjo nesėkmingai ir netrukus atskriejo dar blogesnė žinia: raudonieji išvarė Radeną iš Skrundos ir jau buvo šioje Ventos pusėje. Buvo blogai, bet dar blogiau buvo tai, kad gavome Oberstäbf įsakymą vykti į Aizpuri namus už Rudbärži.
Kiselis J, Kovoje už tėvynę.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Mūšis Skrundos mokykloje
Skrundos mokykla yra Pumpuruose, Skrundos–Ežerės kelio 3 km. Mokykla yra privati, todėl ją galima pamatyti iš tolo.
1919 m. sausio ir kovo mėnesiais 1-asis Latvijos atskirasis batalionas netoli mokyklos kovėsi su Sovietų Latvijos 2-ojo Latvijos šaulių pulko daliniais.
Mūšis prie Skrundos mokyklos įvyko 1919 m. sausio 22 d. Susidūrę su besitraukiančia bolševikų persvara, vokiečių ir latvių daliniai išsidėstė vakariniame Ventos krante, o bolševikų pajėgos, ruošdamosi platesnei operacijai, susirinko Salduse, tuo pačiu metu siųsdamos dalį savo pajėgų Skrundos kryptimi. Siekdamos perimti iniciatyvą ir pabandyti dalimis nugalėti bolševikų pajėgas, sausio 22 d. 1-ojo Latvijos atskirojo bataliono Cėsių kuopa, sustiprinta 15 karininkų kuopos ir vokiečių Radeno kuopos, dislokuotos Skrundos fronto sektoriuje, karių, turėjo pulti Salduse. Abiejų kuopų susibūrimo vieta buvo paskirta Skrundos mokykla. Tačiau parengiamajame puolimo etape abi kuopas užklupo bolševikų puolimas, priversęs vokiečių ir latvių dalinius trauktis į Rudbāržius.
Antrasis susirėmimo Skrundos mokykloje etapas įvyko 1919 m. kovo 6 d., kai pulkininko Oskaro Kalpako vadovaujamo bataliono Cėsių ir Studentų kuopos užklupo priešą, užėmė Skrundos mokyklą ir toliau žygiavo Dutėnų, Engurniekių ir Airytės link.
Skrundos–Ežerės kelio pakraštyje, netoli mokyklos, kur kelias kerta Klūgos upę, yra nedidelis, senovinis XIX a. pabaigos akmeninis tiltas su dviem puslankiais, skirtas upei pratekėti. Kelias, vedantis per tiltą, anksčiau buvo naudojamas, tačiau dabar pamažu apauga žole, nes naudojamas greta esantis asfaltuotas kelias ir tiltas. Nuo šio tilto atsiveria nuostabus vaizdas, kurį praturtina uolėta upės vaga ir tankiais medžiais apaugę krantai. Vietovė vizualiai labai patraukli ir tinkama dviračių ar pėsčiųjų maršrutams.
Skrundos dvaras ir Skrundos lokatoriaus ekspozicija
Skrundos dvare įrengta ekspozicija apie Skrundos radarą (Skrundos radijo lokacijos stotį) ir Latvijos liaudies fronto veiklą Skrundoje. Skrundos radijo lokacijos stotis, pravarde „Kombināts“ (Gamykla), buvo SSRS raketų ankstyvojo perspėjimo sistema vakariniame sektoriuje. Vietovė „Skrunda-2“ buvo specialus miestas (V/ч 18951), įkurtas 5 km nuo Skrundos Kuldygos kryptimi SSRS kariuomenės reikmėms. Iš čia veikė radaro stotis „Dnepr“ ir buvo statoma nauja, modernesnė stotis „Darjal“. Statybos buvo sustabdytos, o radaro stotis „Darjal“ susprogdinta 1995 m. gegužės 4 d. Laikantis tarptautinio susitarimo, radaro stotis „Dniepras“ buvo uždaryta 1998 m. rugpjūčio 31 d.
