Generolo Jāņo Baložo gyvenimas grįžus iš tremties
Kai 1940 metais rusai bandė iš Latvijos vyriausybės išspausti palankią karinės bazės sutartį, dėl kurios Latvijos kariuomenės galimybės pasipriešinti Raudonajai armijai būtų beveik neįmanomos, generolas J. Balodis bandė gauti kai kurias sutarties pataisas. Bet tai neveikia. Bet generolo niekintojai pasinaudoja šia aplinkybe, kad vėliau J.Balodžio vos nepaverstų išdaviku. Po konflikto su ministru pirmininku ir valstybės ministru K. Ulmaniu 1940 metų balandžio 5 dieną generolas buvo atleistas iš karo ministro posto. Tada J. Balodis nusprendžia dalyvauti Seimo rinkimuose iš Demokratinio bloko, bet nieko neišeina, nes rinkimuose leidžiama dalyvauti tik vienam sąrašui – komunistų kandidatų sąrašui. Latvija tampa 14-ąja sovietine respublika.
1940 m. liepos 31 d. laikinai einantis ministro pirmininko pareigas Vilis Lācis asmeniškai parašė įsakymą išsiųsti buvusį Latvijos karo ministrą generolą J. Baložą ir jos šeimą iš Latvijos Tarybų Socialistinės Respublikos. Tą pačią dieną generolas ir jo žmona buvo suimti ir išvežti į Syzraną Rusijoje. Iki 1952 m. abu sutuoktiniai buvo skirtinguose Rusijos kalėjimuose. Tik 1952 metais įvyko teismo „komedija“, kaltinamiesiems net nedalyvaujant, kuriame tiek J.Balodis, tiek jo žmona Elvīra Balodis buvo nuteisti kalėti po 25 metus už „išdavystę tėvynei“. 1954 m., po 13,5 metų kalėjimo, J. Balodis ir E. Balodis buvo amnestuoti, tačiau turėjo likti Vladimire. Po to tiek Elvīra, tiek Jānis kelis kartus nelegaliai atvyksta į Latviją, tačiau vėl yra suimami ir etapais grąžinami atgal į Vladimirą. Tik 1960 metų pavasarį po 11 Maskvoje sovietų valdžiai pateiktų prašymų abiem Baložams buvo leista legaliai grįžti į Latviją. Jiems pavyksta užsiregistruoti pas Baložio pusseserę ponią Ozolą Rygoje, buvusiame Sinkos name Tėrbatas gatvėje. Abu jie turi pragyventi tik iš 80 rublių pensijos.
J. Balodis su žmona vasarodavo Saulkrastuose 1959–1965 m., o pastaruosius ketverius metus išsinuomojo pusę nedidelio vasarnamio gražioje, vaizdingoje vietoje, miško pakraštyje prie Ķīšuptės intako Pupaļurgos, dabartiniame Krastos g. 10. Šiandien čia plyti namas ir asfaltuota gatvelė, aplink mane s ir ten ganėsi avys. Šis vasarnamis pastatytas 1960 metais ir priklausė Maksimui ir Martai Šibams. 2 aukšte gyveno šeimininkai su sūnumi ir anyta, o generolas J. Balodis su žmona Elvira ir ūkio vedėja Marija, kuri taip pat buvo laikoma šeimos nare. Čia jie turi svetainę ir miegamąjį.
Ne visi tuo metu buvo drąsūs priimti iš tremties grįžusius, ką jau kalbėti apie generolą! Generolas Jānis Francis, tuo metu gyvenęs Saulkrastuose, Alfrėda Kalniņa gatvėje 4, padėjo generolui Balodiui rasti vasaros rezidenciją. Buvęs užsienio reikalų ministras Muntersas su žmona – dažni svečiai Saulkrastų Baložuose.
Iš Martos Šibasės prisiminimų laikraštyje „Mājas Viesis“ sužinome, kad ponia Baloža Elvīra mėgo gėles, sodino jas po namus ir prižiūrėjo. Grybauti mėgo ir Balandžiai, pušynuose rinko baravykus, vėdrynus, beržų lapus. Išvirė skanią grybų sriubą, kurią poniai Baloža ypač mėgo.
Ilsėdamasis Saulkrastuose generolas daug klauso radijo, ypač vakaro žinių. Panašiai jiedu kartu skaito knygą: vyras skaito garsiai, o žmona verčia lapus.
1961 ir 1962 metų vasarą generolas kartu su draugais lankėsi gimtojoje Trikatoje, išvyko į ekskursijas po Ventos ir Dauguvos upių pakrantes, aplankė Staburagius ir generolo O. Kalpako atminimo vietą „Airītes“. Jie taip pat vyksta į kelių dienų kelionę po Vilnių ir Trakus Lietuvoje.
1963 metų kovo 8 dieną J. Balodis pateko į avariją. Gyvendamas Rygoje, jis ryte eina į spaudos kioską pasiimti laikraščio. Slidžioje gatvėje krenta ir susilaužo koją. Gydymas ligoninėje truks iki liepos vidurio. Tuo metu generolui taip pat pradėjo kilti sveikatos problemų su kepenimis. Ligos metu jis labai pasiilgsta Saulkrastų, kur galėtų pasikaitinti saulėje ir atsipalaiduoti. Tai jam pavyksta tik antroje vasaros pusėje.
J. Balodis mirė 1965 08 08 Saulkrastuose, buvo iškeltas iš Krasta gatvės 10 namo ir palaidotas II Mežo kapinėse.
Nepaisant sovietų valdžios bandymų nuslopinti informaciją apie Baložo laidotuves, per paskutines apeigas Baltąjį generolą apsupo keli tūkstančiai žmonių.
Straipsnis „Generolui Jāniui Balodiui šiemet sukanka 135 metai“, autorė: Dagnija Gurtiņa, 2016-02-09 Saulkrastų miesto tarybos žinios
Susijusios temos
Susijusios vietos
Lāčplėsio karinio ordino generolų ir riterių atminimo vietos Trikātos valsčiuje
Atminimo stela yra šalia Trikatos kapinių koplyčios.
Trikātos kapinėse saugomas trijų iškilių Latvijos generolų – Roberto Dambīčio, Kārlio Gopperso ir Jānio Balodžio – atminimas. Trikātos kapinėse palaidotas ir visų šių generolų mokytojas Jēkabs Mūrnieks, kuriam 1928 metais palaidojimo vietoje buvo pastatytas paminklas iš travertino, sukurtas pagal Kārlio Zāle modelį.
Lačplėsio karinio ordino generolai ir riteriai kasmet pagerbiami fakelų procesijomis į Trikatos kapines, kur yra dvi atminimo stelos, kuriose iškalti 17 su Trikatos parapija susijusių Lačplėsio karinio ordino riterių vardai.
Stela buvo atidengta 2018 m. lapkričio 11 d.
Vaizdo įrašas apie Lāčplės karo ordiną ir ordinų rinkinį, priklausiusį generolui Jāniui Balodiui.
Trėmimams naudotas galvijų vagonas – muziejus Skrundos geležinkelio stotyje
1941 m. birželio ir 1949 m. kovo mėn. trėmimams atminti Skrundos geležinkelio stotyje pastatytas atminimo akmuo ir keturašis vagonas, kuris taip pat tarnauja kaip trėmimams skirtas muziejus. Tai pirmasis vagono tipo muziejus Latvijoje, kuriame nuolat eksponuojamos iš Skrundos stoties ištremtų žmonių nuotraukos, laiškai, atsiminimai, dokumentai ir įvairūs daiktai. Skrundos stotis buvo tremtinių surinkimo vieta ir viena iš trijų regiono stočių, į kurią buvo atvežti žmonės iš Skrundos ir Kuldygos apylinkių. 1941 m. iš čia į Krasnojarsko kraštą Sibire buvo ištremta pirmojo atkurtos Latvijos Respublikos prezidento Gunčio Ulmanio šeima.
Deportacijų pagalba sovietai susidorojo su nacionalinių partizanų šalininkais ir tuo pačiu metu baugino likusius kaimo gyventojus, versdami juos stoti į kolūkius.
Atminimo akmuo generolo Janio Baložo brigados mūšio vietoje
Atminimo akmuo generolo Janio Baložo brigados mūšio vietoje yra miške netoli Rygos–Liepojos (A9) greitkelio, šalia Batarų namo.
Atminimo akmuo buvo atidengtas 1936 m. iškilmingoje ceremonijoje, kurioje dalyvavo tuometinis susisiekimo ministras B. Einbergas ir kiti aukšti Rygos pareigūnai bei Džūkstės parapijos visuomenė, minint 1919 m. kovo 22 d. čia įvykusį mūšį. Ant paminklo iškaltas užrašas: „Čia 1919 m. kovo 22 d. įvyko 1-osios atskirosios Baložių brigados mūšis, kuriame žuvo 10 ir buvo sužeisti 28 kareiviai.“
Mūšis vyko tarp Atskirosios Latvijos brigados ir 10-ojo sovietų Latvijos šaulių pulko, kuriame 90 procentų buvo latviai. Laisvės kovų metu tai buvo vienas iš tų mūšių, kuriuose latviai kovojo su latviais. Bolševikai buvo įsitvirtinę Batarų namuose. Jie pradėjo apšaudyti brigados kareivius, einančius Kalnciemo kryptimi. Ugniai stiprėjant, brigada išsidėstė kovai. Pagrindinė mūšio našta teko Atskirajai Studentų kuopai ir Latvijos nepriklausomybės batalionui. Mūšiui užsitęsus, studentų kuopos būrys ir naujai suformuota kapitono E. Graudinio kuopa, atlikdami apėjimo manevrą, miške susidūrė su priešu, kuris atliko panašų manevrą. Įnirtingoje kovoje, kuri kai kuriose vietose virto artima kova, priešas buvo nugalėtas. Tuo metu brigadai priskirta vokiečių Millerio baterija atidengė ugnį į Batarų namus. Po artilerijos ugnies brigada greita ataka išstūmė priešą iš jo pozicijų.
Laikraštis „Brīvā Zeme“ (1936 m. gegužės 18 d.) paskelbė buvusio kovotojo prisiminimus: „Brigadavos kavalerija ką tik buvo išjojusi į atvirą lauką, kai juos pasitiko smarki priešo ugnis. Po to tapo aišku, kad jie susiduria su labai stipriomis priešo pajėgomis. Batalionai, generolo J. Baložo įsakymu, išsidėstė ir pradėjo kovoti, įsitraukdami į artimą kovą, nes brigados kareivių durtuvai šį dviejų valandų mūšį pavertė spindinčia kalpakiečių pergale. Šis mūšis buvo labai svarbus, nes sulygino padėtį fronte, kuris tapo nesaugus dėl vokiečių, ir užtikrino, kad raudonųjų šaulių pulkai nebepatektų į Žiemgalos lygumą.“
Generolo J. Baložo brigada laimėjo mūšį, pralaimėdama 10 kareivių, tarp jų – Kārlį Baroną (1900.8.III – 1919.22.III), Dainų tėvo Krišjanio Barono anūką, palaidotą Rygos brolių kapinėse. Mūšyje žuvo 50 sovietinio Latvijos šaulių pulko kareivių.
