Paminklas nacionaliniams partizanams B. Mikulašui ir A. Stariui
Memorialinė vieta
189
Paminklas nacionaliniams partizanams Boleslavui Mikulanui (1918–1951) ir Antonui Stariui (1909–1953) iš Latvijos Tėvynės sargybos (partizanų) asociacijos Ilūkstės partizanų pulko buvo atidengtas 2003 m. lapkričio 1 d. „Kuršu“ ūkyje Celminiekiuose, Dunavos valsčiuje, Sėlijos nacionalinių partizanų tyrinėtojo Gunāro Blūzmos iniciatyva.
Nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. B. Mikulanas aktyviai veikė įvairiose nacionalinių partizanų grupėse, įskaitant Bebrenės kuopą ir Dignajos grupę 1949 m. 1949/1950 m. B. Mikulanas kartu su A. Stari slapstėsi pas Janį Brakovką Kuršių nerijoje, didelio Bebrenės Celminieki miško pakraštyje. Kai 1951 m. gegužės 9 d. B. Mikulanas vyko pasiimti produktų, jį nužudė Švarojus, Čekos 2-ojo N dalinio karininkas. A. Stari nusižudė 1953 m. kovo mėn., kai Kuršių neriją apsupo Čekos karininkai.
Ant memorialinės stelos iš granito, šalia žuvusių nacionalinių partizanų B. Mikulano ir A. Staro vardų, iškaltas užrašas: „Žuvę kovoje su komunistiniu režimu“.
Panaudoti šaltiniai ir literatūra:
G.Blūzma. Nacionalinis partizaninis karas Sėlijoje // Pasipriešinimo judėjimas prieš okupacines valstybes Latvijoje. Ryga: SolVita, 1997, p. 308, 324.
Nežinomas karas. Latvijos nacionalinių partizanų kova su sovietų okupantais 1944–1956 m. 2-asis leidimas. Ryga: Domas spaks, 2012, p. 358–359.
https://latgaleslaiks.lv/lv/2003/11/11/16227
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusi istorija
Selio miško brolių gyvenvietė Sūpės pelkėje
Sūpės pelkė siejama su nacionalinių partizanų gyvenviečių ir mūšių vietomis, kurios susiformavo sąveikaujant žmonėms ir vietovėms. Ji aprašyta tremtinio latvių rašytojo Alberto Eglīčio baladėje apie įvykius jo gimtojoje Sūpės pelkėje „Samanose ir purve“ – duoklėje Sūpės pelkės partizanams:
... „1945 m., kai pelkėje švytėjo ruduo –
Pokļevinskio gimtadienio proga Lieljānis vakarienės metu dalijasi:
Gluosniuose fermentuotas alus,
Romulanai garbina sviestą,
Džiovinu mamos kmynų duoną,
Džiovintas kumpis kovo mėnesio gabalėliuose,
Ir Stučkos svogūnai,
Ildzeniecės sūris.
Kambariai dervingose sienose
Ir žaibas trenkė širdyse,
Ir vienuolikoje sielų merdi –
"Žemėje supuvusios šaknys..."
Ši praeities interpretacija su įvykiais po Antrojo pasaulinio karo apėmė žmonių liudijimus, dvasios išraiškas ir vertybių sistemas. Ji primena visuomenės paramą nacionaliniams partizanams, kurių okupacinė valdžia negalėjo taip lengvai nugalėti.