Gyvenimas prie stribų būstinės
Pasakojama apie pokario metų situaciją Lietuvos kaime ir apsisprendimą tapti partizanu.
Mūsų tėvelis Jonas Mikutavičius (g. 1901 m.) buvo ūkininkas, savanoris. Augome dvi dukros Basonių k., šalia Kalvių. Vyresnioji Onutė (g. 1924 m.) ir aš, Bronė (g. 1929 m.), buvome auklėjamos meilės Tėvynei dvasia, tad pokaryje, kai prasidėjo pasipriešinimas, tapome partizanų ryšininkėmis. Buvo pažįstami su Praškevičiais, kurių trys vaikai išėjo į mišką. Vienas jų - Antanas-Narsuolis gaudavo iš mūsų žinias apie stribų judėjimą. Mat mūsų sodyba buvo šalia Kalvių stribyno, buvusio dvare, netoli gyveno pagarsėję išdavikai tėvas ir sūnus Vareikos. Tad reikėjo labai saugotis. Namuose buvo bunkeris, tai ten dažnai slėpėsi, ar sužeisti gydėsi partizanai. Iš vienos pusės, tai buvo didelė rizika, tačiau stribai net ir nepagalvojo, kad mūsų vyrai ateina persirengti, pavalgyti, nusiprausti, slepiasi čia pat, jų pašonėje.
Partizanams padėdavo visa mūsų šeima. Aš palaikydavau ryšį tarp Narsuolio ir Žaibo būrių. Žaibo būryje buvo Albinas Ašmena-Siaubas, Vytautas Bliujus-Serbentas, broliai Seliutos, Stasys Jackevičius-Genys, Stepas Stankevičius-Šermukšnis, Bronius Daugsevičius-Meška, Zigmas Kacevičius, Ignas Nasutavičius iš Semeliškių, taip pat vyrai iš Vindziulių, Mičiūnų, Šoliškių, Beižonių ir kt. kaimų. Tarp Semeliškių ir Kaukinės veikė Albinas Bliujaus-Don Kichoto būrys.
1947 m. patekęs į lagerius tėvelis Jonas iki 1954 m. kalėjo Abezėje. Su mama Stefanija (g. 1900 m.) mes 1949 m. buvome ištremtos į Usoljės r. Žilkino gyv., Irkutsko srityje. Ten susipažinau su būsimu savo vyru partizanu Stepu Kveraga. Tremtyje mums gimė du sūneliai, susirgo tėvelis. Grįžo į Lietuvą su sergančiu mūsų tėveliu Stepas 1957 m., tačiau jį Kaišiadoryse vėl areštavo ir išvežė į Irkutsko sritį. Ten buvome iki 1962 m. Tada auginome jau tris vaikus. Apsigyvenome Elektrėnuose.
Vaikai buvo didžiausias mūsų džiaugsmas. Augo viską apie Lietuvos okupaciją žinodami, skatinami pagarbos, meilės savo kraštui. Ir kai mūsų sūnus aštuntokas Liudvikas išplatino savo rašytus lapelius Elektrėnuose „Salin tarybų valdžią", „Tegyvuoja laisva Lietuva", j į išmetė iš mokyklos, Stepas jam tepasakė: „Šaunuolis!" Dabar, kai Stepo jau nėra tarp mūsų, aš didžiuojuosi jo, vaikų ir savo gyvenimu. Mūsų kančios buvo prasmingos.
- Stanislovas Abromavičius, Kęstutis Kasparas, Ruta Trimonienė, Didžiosios Kovos Apygardos partizanai, Kaunas, 2007.
Related objects
NKVD - MVDV-MGB Kretinga County Building
During the second Soviet occupation, Soviet occupation structures were established in many Lithuanian towns. During the Nazi occupation, the former residence of the interwar Lithuanian doctor and prominent public figure Feliksas Janušis housed the headquarters of the Nazi German Gestapo, and during the second Soviet occupation, the Kretinga department of the NKVD-MVD-MGB was located in this building. Lithuanian citizens and participants in the anti-Soviet resistance were interrogated and tortured there.
In the 1910s, thanks to the care of the Kretinga district municipality administration and the owner of the house, the pastor of the Kretinga Evangelical Lutheran parish, Darius Petkūnas, a memorial plaque was unveiled on the wall of the building in memory of the people interrogated and tortured in this building in 1944–1953.
NKVD-MVDV-MGB-KGB Kretinga Subdistrict Headquarters with Arrest Ward
Built in 1935, the house housed an apartment, a hotel and a restaurant, but in 1940 the house was nationalized. In 1944 it was transferred to the Kretinga County Subdistrict of the NKVD, and from 1953 it became the headquarters of the Kretinga County Subdistricts of the KGB and the militia with a detention center. In the post-war years, lists of Kretinga County residents selected for deportation to the depths of Russia were compiled in this building, and fighters for Lithuanian freedom and their contacts and supporters were imprisoned, interrogated and tortured. During the torture, the NKVD officers would start the car engine so that the noise it emitted would drown out the screams of the tortured people. In the post-war years, the people of Kretinga nicknamed this building the “Fur Workshop”. The bodies of killed partisans brought from the Kretinga area were dumped near the building and in its yard.
