Sovietinės armijos tradicijos – dedovščina. Artūro Sakalausko istorija
IV Sowjetische Okkupation

Sovietinės armijos reiškinys dedovščina gali būti suprantamas kaip nestatutinių santykių apraiška. Abiem atvejais – tai karių santykiai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamas tarnybos statutas. Reiškiasi fizinio, psichologinio, seksualinio smurto naudojimu prieš jaunesnius ar žemesnio rango karius. Dedovščinos atveju – anksčiau į tarnybą patekę žemina ir išnaudoja vėliau ar naujai patekusius. Pirmieji, nepaisant karinių laipsnių vienodumo, laikomi viršesniais už antruosius. Dedovščina atitinkamai ir reiškia – „senių valdžia“. Dedovščinos apraiškų pavyzdžiai: iš skriaudžiamųjų atimami pinigai, asmeniniai daiktai, apranga, jie mušami, verčiami atlikti fizinius pratimus, kitų karių darbus ir t. t. Nestatutiniai santykiai kariuomenėje atsiranda dėl nebaudžiamumo, nutylėjimo, nepakankamos karininkų kontrolės, o Sovietinės armijos atveju tai buvo tapę tiesiog šios armijos kultūros ar tradicijų dalimi. Manoma, kad dedovščina čia kilo XX a. 6 ar 7 deš. į kariuomenę pradėjus šaukti teistus asmenis. Galbūt su jais į kariuomenę pateko ir nusikaltėlių bei kalėjimuose praktikuotos tvarkos, kalinių žargonas. Esama ir kitų reiškinio kilmės aiškinimų.

„Senių valdžia“ palietė ir sužalojo ne vieno gyvenimą. Viena iš viešumon iškilusių ir garsiau nuskambėjusių – Sovietinės armijos kareivio iš Lietuvos Artūro Sakalausko istorija. 1987 m. vasario 23 d. iš Sverdlovsko į Leningradą vykstančio traukinio specialiame, nuteistiesiems gabenti skirtame, vagone jis nušovė 8 žmones: 5 kartu su juo tarnavusius kareivius, sargybos viršininką ir jo pavaduotoją bei traukinio palydovą. Tokiam veiksmui lietuvį išprovokavo daugkartinės kartu tarnavusiųjų patyčios. Ant galvos dėtas dubuo su karšta sriuba, miegančiam tarp pirštų kišti ir uždeginėti degtukai (darytas vadinamasis „dviratis“), į maistą priberinėta didelis kiekis druskos ar smėlio, kareivio galva nardinta į unitazą, būdavo liepiama budėti 10 val. be pertraukos, neleista miegoti, mušta. O vasario 23 d. du eiliniai pasikėsino išprievartauti.

Vėliau sovietinėje spaudoje pasirodė įvairiausių „perliukų“ ir pramanų, kuriais bandyta apjuodinti Sakalauską. Pavyzdžiui, sovietinis ruporas „Pravda“ paskelbė, kad Skalauskas siekė pabėgti į Vakarus, tarnybos draugai jam trukdė, todėl jis nusprendė su jais susidoroti. Tik vienintelė „Komsomolskaja pravda“ tuo metu išsamiai aprašė tragediją. 1987 m. sovietinėje Lietuvos spaudoje apie šią dramą nutylėta ir tik įsisiūbuojant Sąjūdžiui įvykiai buvo paviešinti ir Lietuvoje.

Tesimo proceso metu iki tol psichiškai sveikas Sakalauskas buvo pripažintas sergantis psichine liga ir nepakaltinamu. Lietuvoje buvo surinkta tūkstančiai parašų, palaikančių Sakalauską ir po kurio laiko Rusijos Federacijos jis buvo perduotas Lietuvai.