Kunigo pasakojimas apie stojimą į Lietuvos kariuomenę

Baigėsi 1918 metų Kalėdų atostogos. Mes surviliškiečiai, Panevėžio gimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviai, tariamės, kas darytina. Į gimnazija grįžti buvo pavojinga, nes apie Panevėžį siaučia bolševikų gaujos. Namuose pasilikti neleidžia jaunuoliškas įkarštis, nes Tėvynė pavojuje. Komunistai veržiasi iš visų pusių ir grasina visai mūsų šaliai. Lenkuojantis elementas kelia viduje neramumus, o vokiečių okupacija laiko uždėjus savo geležinę letena...

Mūsų miestelyje varomas smarkus savanorių verbavimas. Jau prieš Kalėdas išvyko didelis savanorių būrys. Berods Trijų Karalių dieną, Povilo Lukšio suorganizuotas, Kazokų kaimo nemažas jaunuolių būrys išvyksta savanoriais į kariuomenę. Susirinkę į miestelį apylinkės gyventojai, iškilmingai juos išleidžiame. Ypač jaudinantis buvo kun. kleb. J. Skarupsk.o atsisveikinimo žodis, pasakytas bažnyčioje. Kai kurie jo žodžiai užsiliko mano atmintyje iki šios dienos. Jis kalbėjo: “Bažnyčia ir Tėvynė pavojuje. Baisiausias priešas jau už durų. Jūs pasiryžtate aukoti visas savo jėgas ir net gyvybę už kilniausius žmonijos idealus. Jei už Tėvynę žūsite, Tėvynė jus amžiais minės... Kas žūsta už Bažnyčią, tuo pačiu puošia jos altorius. Telaimina jus Dievas, o angelai sargai tesaugo jus nuo visų pavojų"-

Visi susirinkusieji šluostėsi ašaras. Klebono žodžiai išsipildė. Povilą Lukšį, kaipo pirmą žuvusį savanorį, Tėvynė jau įamžino. Iš to paties būrio ir kitas savanoris, Florijonas Lukšys, žuvo Klaipėdą vaduodamas. Ir jam Tėvynė neliko skolinga...

Taigi, išleidę minėtus savanorius, mes, gimnazistai, renkamės vargonininko bute ir tariamės visais dienos reikalais. Be manęs dalyvauja Aleksas Urbelis (vėliau leitenantas, žuvęs kovose su lenkais), Vincas Žilys, Ant. Valavičius, Vincas Švitrys, Justas Lukošius ir kt. Gerai prisimenu, kai Valavičius buvo nuomonės, jog dar reikia grįžti į Panevėžį, o ten jau žiūrėsime kas toliau darytina. Visi kiti buvome priešingai nusistatę. Valavičius taip ir padarė. Kaip vėliau sužinojome, jis buvo draugų (Bistricko, Sitavičiaus ir kt.) įskųstas, kaip ateitininkas, ir drauge su Vaitiekūnu išvežtas į Dvinsko kalėjimą. Tik per didelę laimę pasisekė jam pabėgti, o Vaitiekūną bolševikai sušaudė. Visi kiti nutarėme stoti savanoriais, o prieš tai, dėl informacijų. nutarėme nuvykti į Kauną. Tam reikalui buvau išrinktas aš ir Al. Urbelis. Savo misiją atlikome laimingai ir sekančiame savo mažame susirinkime nusprendėme kuo greičiausiai vykti visi i Kauną ir ten jau pasiskirstyti pagal reikalą. Nustatėme data ir planą sausio 16 d., dar prieš auštant, visiems susirinkti į mano tėviškę ir iš čia drauge važiuosime. Justas Lukošius pažadėjo gauti savo kaime iš vieno malūnininko gerą arklį (vėliau šis malūnininkas buvo vadinamas “Gusarų Dėde") ir “pasiskolinti” ten pat gyvenančio žydelio dideles roges, kad galėtumėm visi sutilpti. Kas turi kokį ginklą, būtinai jį pasiimti. Jeigu susiras daugiau norinčių, nepalikti ir jų. Pakelta nuotaika išsiskirstėm.

Sausio 16 d., dar man tebemiegant. Justas jau beldžiasi į mano namo duris. Greit rengiuos Ir laukiame daugiau atvykstant.

Visi namiškiai sukilę ir jaudinasi. Mamytė ašarodama ruošia kelionei būtiniausius daiktus. Dar neaušta, bet nesimato daugiau atvykstančių. O Žilys ir Urbelis būtinai turi atvykti, nes jiems arčiausią, ir prieš aušrą sutarėme apleisti mano gimtinės pastogę. Kodėl jie vėluojasi? Gal kas nutiko su jais? Gal jie mūs pakelyje lauks? Mes nervinamės ir norime greičiau atsisveikinti, kad nejaudintume namiškių, ypač senosios motulės.

Pradeda aušti, o jų vis nėra. Ilgiau nelaukdami, jautriai atsisveikiname su visais namiškiais, ir tėvo palaiminti, motulės apraudoti, bet kupini energijos, leidžiamės į nežinomybę...    Mumspadovanotas p. Kraniausko eržils, tikrai gražiai atrodo, o rogės — didžiulės, nes buvo planuota keletai asmenų jomis važiuoti. Dabar gi tik mudu du.

Tuojau Justas išsitraukė karišką šautuvą, kurį buvo rogėse paslėpęs, ir liepė man budėti, nes kelyje visko galima sutikti. Menkas iš manęs dar buvo kareivis, bet šautuvą laikiau rankose. Tačiau vykstant per kaimus, kažkodėl liepė man jį slėpti. Tos paslapties net nedrįsau klausti, o tik vykdžiau visus jo įsakymus.

Šaltis griebia už ausų ir nosies, bet skrendame labai greit ir nepastebėjome, kaip pasiekiame Kėdainius. Čia apsistojame, duodame žirgui poilsio, o patys aplankome kareivines. Jose organizuojamas Panevėžio batalijonas ir mus kviečia pasilikti. Sutinkame ir Povilą Lukšį, kurs jau turi kareiviškus ženklus ir berods yra puskarininkis. Čia pasilikti mes atsisakome, nes turime nuosavą arklį ir norime būti raitininkais, kurių čia nėra. Teiraujamės apie kitus mūsų draugus, bet niekas apie juos čia negirdėjo, nors ir nemaža matosi surviliškietiškų veidų. Linksmai atsisveikinę skubame toliau.

Pravažiuojant Kruopių kaimą, sulaiko mus sargybiniai. Laimė dar, kad turėjome iš Kėdainių pravažiavimui leidimą, nes kitaip būtume gerokai sugaišę. Greit pasiekiame Vendžiogalą — vadinamą “lenkų respublika”. Justas drąsus, nes turime gerą ginklą. Jis man sako: ’’Duok dabar man šautuvą, ir jei kas nors užkabintų, tuojau nudėčiau.” Tačiau Vendžiogalą laimingai pravažiuojame ir už miestelio, pas vieną ūkininką, nutariame pailsėti. Nors ir šaltoka, bet mūsų žirgas visas rasotas, ir reikalingas jam poilsis. Po valandėlės vykstame toliau. Mūsų kalbos vis sukasi apie likusius mūsų kelionės draugus. Kur jie dabar? Nejaugi jie be mūsų galėjo išvykti? Kad jie vyks — nei kiek neabejojome, nes jų pasiryžimai mums gerai buvo žinomi. (Čia reikia pasakyti, kad jie visi vėliau atvyko savanoriais, tik išsiskirstėme po kitus dalinius. Beveik visi pasižymėjo kovose ir kariuomenėje pasiekė aukštus laipsnius. Vincas Žilys buvo nepriklausomos Lietuvos artilerijos generolas. Bolševikams pirmą kartą okupavus mūsų kraštą, buvo išsiųstas į “kursus”, ir tolimesnis jo likimas nežinomas. Ant. Urbelis ir Tomas Sereika, berods, jau buvo pulkininkų laipsniuose ir abu bolševikų išvežti į Rusiją. Vincas Švitrys buvo avijacijos majoras ir buvo išsitarnavęs pensiją. Jo likimas man nežinomas. Aleksandras Urbelis. kairi jau minėta, žuvo kovose su lenkais).

Taip besikalbant ir begalvojantapie kareivio - savanorio gyvenimą, laimingai pasiekiame Kauną. Kadangi jau buvo vėlus vakaras, tai vargais negalais susiradome viešbutį ir jame nakvojome. Dar tą patį vakarą pasistengėme sužinoti, kur formuojami raitininkai ir nusprendėme ankstį rytą ten prisistatyti ir prašyti, kad mus priimtų drauge su savo žirgu.

Taigi, 1919 metais, sausio mėn. 17 dieną, turėdamas 18 metų ir 5 dienas, buvau priimtas savanoriu į Pirmąjį gusarų eskadroną ir paskirtas į pirmą jo būrį, kurio (eskadrono) vadu buvo lenkuojantis karininkas Bielinskis, o jo adjutantas — H. Goštautas.