Plk. Vlado Skorupskio atsminimai apie kovas su gen. L. Želigovskio kariuomene

Aš stovėjau fronte su savo dalimis saugodamas Lietuvos valstybės neutralitetą, atiminėdamas teritoriją iš okupantų nuginklavau bolševikų štabą, kuris nenorėjo pripažinti Lietuvos neutraliteto.

bolševikams nepasisekus ties Varšuva, Vilniaus valdymas perėjo į mūsų rankas ir buvo manoma, kad Vilniaus niekas nebepuls, pasirašius Suvalkuose sutartį su Lenkiją 1920 m. spalių 7 d. lenkai stengėsi palaikyti labai gerus santykius su mūsų karo vadovybe, stovėjusia ties Augustavu.

Tačiau lenkų kariuomenė, subūrusi atskirą kariuomenę, nepaisydama sutarties, netikėtai puolė mūsų kariuomenę ties Augustavu, pralaužė frontą, perėjo Nemuną ties Druskininkais per Nemuną ir pradėjo žygiuoti į Vilnių. 1920 m. spalio 9 d. L. Želigovskio kariuomenė užėmė Vilnių ir pradėjo žygiuoti į Kauną. Pati svarbiausia L. Želigovskio divizija vykdė puolimą Vilniaus – Širvintų – Ukmergės kryptimi. <…> buvo smarkus mūšis ties Širvintomis. Tame atkakliame mūšyje buvo pavartoti net durtuvai. L. Želigovskio kariuomenė toje vietoje buvo visai sumušta ir paimta artilerija. Tame mūšyje ypač pasižymėjo žemaičiai, vedami dabartinio atsargos kapitono Balno. Žmonės dar ir dabar pasakoja: „Ėjo kaip liūtai atsegtomis krūtinėmis, šaukdami – „Valio“. Niekas jų negalėjo sulaikyti nei šautuvai, nei granatos. Kas tik galėjo ėjo į priekį persekiodamas Želigovskio kariuomenę. Be to, po mūsų pasisekimo Karo vadovybė sustabdė puolimą, nes to reikalavo Santarvės Karo misija.“