Pasipriešinti sovietams: laisvo žodžio sklaida

Gyvenimas po Sovietų Sąjungos geležine uždanga buvo akylai ir griežtai kontroliuojamas. Galėjo būti tik vienas teisingas ir priimtinas žodis (ir mintis) – sukurtas sovietinės ideologijos ruporų ir aptvirtintas sovietinės cenzūros bei represinio aparato. Visgi net ir didžiausiais sovietinio teroro metais, kai laisvesnis bylojimas ar net buvimas greta taip bylojančių baigdavosi represijomis, laisvesnė mintis, tekstas ar garsas rasdavo savo kelią. Pavyzdžiui, pogrindinių leidinių pavidalu. Štai 1972–1989 m. Lietuvoje rengtas ir platintas katalikiško turinio pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Kronika buvo spausdinama rašomąja mašinėle (apie 20 egzempliorių), vėliau padalijama patikimiems žmonėms ir įvairiais būdais (rašomosiomis mašinėlėmis, kopijavimo aparatais ar spiritiniais rotaprintais) dauginama bei platinama perduodant iš rankų į rankas. Leidinyje skelbti faktai apie sovietų antibažnytinę politiką. Už jo dauginimą ir platinimą buvo suimta ir nuteista 14 asmenų, tačiau ir tai nenutraukė šio leidinio gyvasties. Okupacijos sąlygomis išėjo 81 kronikos numeris.

Okupuotą Lietuvą taip pat pasiekdavo lietuviškos radijo programos iš už anapus uždangos. Vienas pirmųjų buvo Vatikano radijas. Stoties lietuviškos programos transliuotos 1940–1941 m., transliacijos atnaujintos 1946 m. Laidose skelbta SSRS draudžiama informacija, skaityta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, užsienio lietuvių spauda. JAV radijo stoties „Amerikos balsas“ programos lietuvių kalba pradėtos transliuoti 1951 m. Laidose informuota apie lietuvių pasipriešinimą ir žmogaus teisių pažeidimus SSRS, lietuvių išeivių politinę ir kultūrinę veiklą, skatinta išsaugoti religines ir tautines vertybes. 1951 m. Vatikano radijo, „Amerikos balso“ ir BBC laidos buvo transliuojamos 102 bangomis įvairiomis kalbomis, iš jų 26 dažniais – lietuvių kalba. Visa tai tapo dideliu iššūkiu sovietų vadovybei ir jų struktūroms. Bandyta pasitelkti technines priemones, slopinančias ar trikdančias nepageidaujamas radijo transliacijas. Tačiau ir jos nebuvo iki galo veiksmingos. Greta techninių priemonių griebtasi ir represijų. Už atitinkamų radijo laidų klausymąsi gąsdinta kalėjimu, dažnai patekusiems į sovietų saugumo nagus užsienio radijo laidų klausymas buvo inkriminuojamas kaip vienas iš padarytų tariamų nusikaltimų.

Iš pradžių užsienio radijo laidų slopinimo įrenginiai buvo tik Vilniuje ir Kaune. Kituose Lietuvos regionuose šių laidų kurį laiką dar buvo galima klausytis be techninių trukdymų. 1951 m. pavasarį Vilniuje buvo 13, Kaune – 3 slopinimo įrenginiai. Šių priemonių nepakako, ypač masinių transliacijų metu. 1951 m. sovietinė Lietuvos vadovybė iš SSRS institucijų reikalavo stiprinti slopinimo priemones Vilniuje ir paspartinti jų statybas kitose Lietuvos vietose. Vietos vadovybė degė žūtbūtiniu noru sutramdyti šias radijo bangas. Metų pabaigoje Vilniuje slopinimui jau naudota 20 radijo siųstuvų, iš kurių 18 priklausė Ryšių ministerijai, 1 – Civiliniam oro laivynui, 1 – Žuvų pramonės ministerijai. Vienu metu buvo galima slopinti 20 dažnių. Kaune 3 iš 8 (tiek jų iš viso tuo metu būta) siųstuvų buvo naudojami ir vietinio radijo laidų transliavimui, tad užsienio radijo stočių transliacijų slopinimui galėjo būti naudojami tik „laisvu nuo šio darbo metu“. Slopinti transliacijas Lietuvoje padėjo ir 11 siųstuvų iš kitų SSRS miestų. Visgi dėl radijo siųstuvų trūkumų Vilniuje ir Kaune likdavo nenuslopinti 30 radijo dažnių, transliuojančių laidas įvairiomis SSRS tautų kalbomis (rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, estų). Tuo metu Klaipėdoje buvo užregistruoti 2 815, srities rajonuose – 2 500 radijo imtuvų, per kuriuos jų savininkai galėjo laisvai klausytis „reakcinės propagandos“.

1953 m. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose jau buvo eksploatuojami specialūs radijo transliacijų slopinimui skirti objektai. Pavyzdžiui, 1954 m. Šiauliuose objekte Nr. 60 slopinimui naudota 15 siųstuvų. Paties objekto statyba kainavo 150 000, techninė įranga – dar 247 000 rublių. Panašiai kainavo ir objektas Klaipėdoje. Tai buvo didelės lėšos, bet ir tokių sovietai negailėjo geisdami kontroliuoti žmonių protus. Tačiau jeigu didžiuosiuose Lietuvos miestuose okupantų nepageidaujamas radijo transliacijas jau šiaip taip pavykdavo užblokuoti, tai kaimiškose teritorijose tai sekėsi gerokai sunkiau.

Sovietų pastangos slopinti transliacijas tai silpnėdavo, tai stiprėdavo priklausomai nuo sovietų vadovybės įgeidžių ir poreikių. Slopinimas galėjo būti nutraukiamas Sovietų Sąjungos vadovų vizitų į Vakarus metu ir vėl stiprinamas po įvykių Vengrijoje (1956), Čekoslovakijoje (1968), Lenkijoje (1980). Visgi slopinimas vyko iki pat 1989 m.

Sovietmečiu Lietuvoje buvo pastatytos 5 radijo trukdymo stotys. Be minėtų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių (visos pastatytos 1949–1952 m.), paskutinė apie 1985–1986 m. buvo pastatyta prie Panevėžio. Vilniuje stotis buvo Algirdo g. 27, jos valdymo punktas – Vytauto g. 20; Kaune – Vaižganto g. 11 ir punktas Centriniame pašte Laisvės al.; Klaipėdoje siųstuvai veikė senose žydų kapinėse, Panevėžyje – Pažagieniuose.

9 deš. visoje SSRS transliacijas slopino per 3 000 siųstuvų, kurių galingumas siekė 600 000 kilovatų. Buvo sukurtas milžiniškas tinklas, tačiau nuslopinti visas transliacijas taip ir nepajėgta.