Latvijos lankininkų kasdienybė Mirties saloje
Prisiminimuose vaizdingai aprašoma Mirties salos karių kasdienybė.
"Gyvenimas Mirties saloje buvo kupinas vargų ir baisybių. Naktį, temstant ir iki aušros, į mūšio stotį buvo atgabentos karinės medžiagos ir maistas, sužeistieji ir žuvusieji išvežti į dešinįjį krantą. Sugriuvę apkasai ir eismo praėjimai, sugadintas telefonų srautas buvo skubiai taisomi. Priešas nemiegojo. Virš minų užtaisų sprogo tik kvartalas. ryte buvo pabudę, nors šauliai gyveno uolose ir palaidoti žemėje, bet urvuose ir iškasuose matėsi net sodo gėlės ir drovios kaimo gražuolės. Narsūs latvių berniukai atnešė juos iš „neutralios žemės“, kuri buvo tarp šaulių ir vokiečio dieną, o naktinis buvo skirtas visokioms išdaigoms. Bet toks ir yra latvis – jis moka rasti ar sukurti grožį net ir blogiausiomis gyvenimo akimirkomis. Gėlės nenuvyto lankininkų apkasuose ir neprarijo dainų skambesio net sunkiausiomis nevilties akimirkomis. Šauliams karas buvo šventa užduotis ir net vokiečių uraganas negalėjo nutildyti jų širdžių džiaugsmo. Rytais ir vakarais, kai paprastai mūšio triukšmas aprimdavo, lankininkai šias poilsio akimirkas leisdavo dainuodami liaudies dainas. Vokiečiai atsakė dainuodami savo karo dainas. Neretai apkasuose mandolinomis ar gitaromis grodavo abu priešininkai. Atrodė, kad jie jau nebe priešai, bet tarp dviejų priešų užsimezgė draugystė. Kartais rytais ir vakarais tarp mūsų ir priešo vykdavo taikiausi santykiai, tačiau sutemus prasidėdavo abipusės kovos dėl gyvybės ir mirties. Net tyliam, didingam, ramiam latvių likimui, juodajai Dauguvos upei, nebuvo leista svyruoti. Neretai joje iškildavo aukšti vandens stulpai, užburti vokiškų granatų, kurių purslai krito atgal į Dauguvą, sutrikdydami jos ramybę. Žemyn plūduriavo šimtai negyvų ir apsvaigusių žuvų. Lankininkai bandė juo pasinaudoti ir Dauguvoje žemiau šaudymo taško bandė gaudyti „kontūzytas“ žuvis, o po geros medžioklės suvalgė vokiečių jiems parūpintą žuvies sriubą. Medžioklė buvo ypač sėkminga, kai Dauguvos žemupyje buvo pastatytas plaukiojantis tiltas. Apskritai, kad ir kaip šaudymo metu vokiečių artilerijos ugnis buvo pavojinga ir mirtina fiziškai bei morališkai, ji tylintiems šauliams suteikė malonių akimirkų. Kol ugnis per dieną nurimo, visi nuėjo į skardžius ieškoti vokiškų kriauklių aliuminio ir kaparėlių galvučių. Dažnai lankininkai būriais skubėdavo į kritusio užtaiso vietą. Už ką? Tačiau tie, kurie patyrė lankininkų laiką, prisimins, kad tokius keistus baltus žiedus pirštuose turėjo beveik visi lankininkai, porai dienų išvykę į Rygą atostogų ar pas gimines. Jie buvo lankininkų išradimas ir kūrinys. Aliuminis buvo pašalintas iš sviedinių galvučių ir ištirpintas. Anksčiau jis jau iškirpdavo reikiamą formą gipsu ir tada liedavo! Šauliai gamino įvairių formų žiedus: apskritimą su širdele, labai išraiškingą žvaigždę, kai kurie žiedai turėjo sulydytą granatos ašmenį ir pan. Šauliai mėgo šiuos apskritimus, nes jie ryškiai priminė viską, ką patyrė ir patyrė Mirties saloje. Iš tos pačios medžiagos lankininkai liejo ne tik žiedus, bet ir gamino šaukštus, mažas statulėles bei kitus įdomius daiktus. Iš rankinių granatų fakelų kaparinių vamzdelių pradėtos gaminti kandikliai, išskyrus sprogstantį gyvsidabrį. Žinoma, pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų ir vienas lankininkas neteko ne tik pirštų, rankų, bet ir gyvybės. Visas nesprogusias vokiškas granatas ar skeveldras šauliai pamažu išardydavo, iškraudavo ir paversdavo vazomis, geriamaisiais indais, o daugumą jų kaip mielą prisiminimą iš mūšio lauko siųsdavo artimiesiems. Šis karas lankininkams buvo šventas karas ir viskas, kas susiję su mūšiais, tapo šventa, verta atminimo. Kaip stipri ir pasitikinti buvo šaulių dvasia, nes jie negalėjo netikėti savo pergale, taip pat uoliai rūpinosi savo karo ginklų priežiūra ir saugojimu, o tai taip pat turi didelę reikšmę kario gyvenime. Pagrindinis šaulių ginklas buvo šautuvas. Tai buvo jų draugas baltomis ir nebaltomis dienomis. Ne veltui lankininkai laiškuose ją vadino „žmona“ ir „sužadėtine“. Mirties saloje visą dieną galėjai pamatyti, kaip lankininkai valo šautuvus, deglus, drabužius, batus ir kt. Iššluoti šautuvai buvo patalpinti į specialiai paruoštas stačias saugyklas čia pat, apkasuose, kad bet kurią akimirką būtų po ranka ir būtų galima nedelsiant pradėti dirbti.
http://latviesustrelniekusaraksts.lv/Kaujas_darbiba/Book_2.html (žiūrėta 2021-07-20
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Death Island
The group of islands is located in Daugava on the southern side of the Riga HPP reservoir near Daugmale. The Death Island is one of the scariest and most legendary battlefields of World War I. When the Russian Army withdrew from Kurzeme and Zemgale in 1915 some units remained on the left bank of Daugava, where they took positions to fight the German Army. The banks of the river were connected by a bridge. One of the largest chemical weapons usage cases in the territory of Latvia took place here. Latvian soldiers called the place ‘Death Island’, but soldiers of other nationalities called it ‘Hell’. The position of Death Island was of strategic and symbolic importance. For Latvian soldiers it was part of Kurzeme occupied by Germany. Fights took place on the banks of Daugava near Ikšķile, and in some way they were associated with the fights of the ancestors during the Crusades. Nowadays this location is accessible by boat. Territory of the Riga HPP reservoir that was not flooded can be seen. The monument designed by E. Laube still remains. Defensive position elements have been reconstructed in some places. There is an information stand on the bank of Daugava near the Ikšķile Kābeļu hill. Death Island became a group of islands after the construction of the Riga HPP reservoir was finished.
Cultural Heritage Centre "Tīnūži Manor"
The Cultural Heritage Centre ‘Tīnūži Manor’ is located in Ogre municipality, Tīnūži village, 7 km from the cities of Ogre and Ikšķile. The first written evidence about the manor dates back to the 16th century. Until the mid-18th century it was considered an economic production unit with small and insignificant buildings. But over time it grew into a large farm. During World War I, battles between the Russian and German armies took place here, and the Latvian Riflemen were also involved. During the War of Independence Tīnūži manor was used as the headquarters and armoured car park of the 1st Valmiera Infantry Regiment of the Latvian Army. In 1932, the manor was given to the Union of the Latvian War Invalids, which provided accommodation and care for war veterans. During World War II (in 1943) the German Army unit FAT 212 was transferred from Estonia to Tīnūži manor. It was a saboteur unit that prepared soldiers to fight the Red Army. Latvian soldiers were also trained in the arts of intelligence gathering, guerrilla warfare tactics and sabotage. The lord house of Tīnūži manor was destroyed when the Red Army was moving towards Riga. Nowadays it is a place with a beautiful landscape and historical buildings on the banks of the Little Jugla River. Exhibits dedicated to historical events, including the ones concerning the Latvian Riflemen, can be seen at the Cultural Heritage Centre ‘Tīnūži manor’.
