Gen. Silvestras Žukauskas nepriklausomybės karų generolas
I Wars of Independence

Gen. Silvestras Žukauskas buvo vyriausias karo vadas nepriklausomybės karų metu, vienas labiausiai patyrusių Lietuvos kariuomenės generolų. Gimė 1860 m. Pakruojo valsčiuje. 1881 m. birželio 30 d. savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę. Tarnavo Vilniaus karo apygardos 112 Uralo pėst. pulke Panevėžyje. Baigus Vilniaus karo mokyklą 1887 m. gegužės 17 d. jam buvo suteiktas paporučiko laipsnis. Gen. Silvestras Žukauskas buvo perkeltas į 109 Volgos st. pulką Šiauliuose, vėliau į Kauną. 1891 m. gegužės 15 d. buvo pakeltas į poručikus, o 1896 m. kovo 15 d. į štabskapitonus, 1900 m. gegužės 6 d. į kapitonus. 1902 perkeltas į 127 p st. pulką Rovne, Kijevo karo apygardoje. 1903 m. baigė karininkų artilerijos mokyklą ir buvo perkeltas į 33 pėst. diviziją bei tapo kulkosvaidžių kuopos vadu. 1904 m. gegužės mėn. dalyvavo Rusijos-Japonijos kare Mandžiūrijoje. 1908 m. vasario 26 d. pakeltas į papulkininkius, Gruodžio 4 d. perkeltas į 131 Tiraspolio pulką Kijevo karo apygardoje, tarnavo pulko ūkio dalies v-ku, bataliono vadu. 1911 m. kovo 4 d. pakeltas į pulkininkus, tarnavo 176 Perevaločensko pėst. pulke, 1914 m. perkeltas į 174 Romnų pėstininkų pulką.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. rugpjūčio 16 d. ji buvo paskirtas 314 Novyj Oskolo pėst. pulko vadu, kovojo prie Varšuvos, Polocko, buvo sužeistas. 1915 m. gegužę pulką perkėlus į Lietuvą, gegužės 6 d. – liepos 31 d. dalyvavo kautynėse su vokiečiais prie Kėdainių, Ariogalos, Šiaulių, Šeduvos ir kt. Vėliau su pulku perkeltas į Latvijos teritoriją. 1915 m. rudenį paskirtas 1 pėst. divizijos vadu. 1916 m. lapkričio 21 d. pakeltas į generolus majorus, laikinai vadovavo 13 korpusui. Kovojant Latvijoje buvo sužeistas.

Po bolševikų perversmo demobilizavus Rusijos imperijos armiją 1918 m. per Kijevą grįžo į Lietuvą. 1918 m. gruodžio 10 d. buvo paskirtas eiti Krašto apsaugos ministro pareigas, tačiau susirgo ir gruodžio 24 d. buvo atleistas iš pareigų, bet paliktas prie KAM. Pasveikus 1919 m. balandžio 26 d. paskirtas KAM Gen. štabo v-ku, gegužės 7 d. – vyr. kariuomenės vadu. Ėjo Gen. štabo v-ko pareigas, o nuo gegužės 27 d. tik vyr. kariuomenės vado. 1919 m. gegužės 7 d. – rugsėjo 26 d.vadovavo krašto išvadavimui nuo bolševikų, koordinavo kariuomenės veiksmus, organizavo Panevėžio ir Ukmergės grupių bei Joniškėlio partizanų sąveiką. Sumaniai vadovaujant kautynėms 1919 m. rugpjūčio 29 d. bolševikai buvo išstumti už Dauguvos. 1919 m. rugsėjo 26 d. iš pareigų atleistas ir paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie vyr. kariuomenės vado. Vėliau kaip KAM atstovas paskirtas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Antantės atsiųstoje prancūzų generolo A. Niesseliso vadovaujamoje komisijoje, prižiūrėjusioje vokiečių ir bermontininkų išsikraustymą iš Pabaltijo. 1920 m. vasario 23 d. paskirtas vyr. kariuomenės vadu, aktyviai dalyvavo likviduojant Kauno įguloje kilusio sukilimo padarinius. 1920 m. birželio 14 d. pačiam prašant iš kariuomenės paleistas. 1920 m. rugpjūčio 15 d. grįžo į kariuomenę ir buvo paskirtas armijos inspektoriumi rikiuotės srityje. 1920 m. spalio 1 d. paskirtas eiti armijos vado pareigas. 1920 m. spalio 5 d. jam buvo suteiktas generolo laipsnis. 1920 m. spalio 1 d. – gruodžio 1 d. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais, vadovavo atremiant lenkų puolimą prie Giedraičių ir Širvintų, galutinai sustabdant lenkų agresiją prieš Lietuvą. 1921 m. gegužės 29 d. pačiam prašant iš armijos vado pareigų atleistas, paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Krašto apsaugos ministro. 1921 m. birželio 25 d. pačiam prašant paleistas į atsargą. 1923 m. birželio 6 d. paskirtas kariuomenės vadu. 1926 m. spalio 30 d. paskirtas Vyties kryžiaus ordino Tarybos p-ku. 1927 m. kovo 18-19 d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. 1928 m. sausio 12 d. Prezidento išreikšta padėka už nuopelnus Tėvynei ir paleistas į atsargą. Gyveno Dovalgonių dvare netoli Kauno. 1934 m. lapkričio 23 d. Kariuomenės ir Vyčio kryžiaus šventės proga įtrauktas į 2 ulonų DLK Birutės pulko garbės sąrašus. Mirė 1937 m. lapkričio 26 d. Dovalgonių dvare, palaidotas Kauno evangelikų kapinėse.