1972 – Romo Kalantos auka IV Soviet Occupation

Sovietiniam režimui priešintasi įvairiomis formomis. Kartais ir vieno žmogaus veiksmas ar auka išaugdavo į dideles ir sovietinei sistemai nemažai rūpesčių kėlusias bangas. Tokia buvo ir Romo Kalantos istorija.

Romas Kalanta (1953–1972) gimė sovietų okupuotoje Lietuvoje. Romo tėvas Antrojo pasaulinio karo metais kovėsi sovietinės 16-osios Lietuviškosios divizijos gretose, priklausė komunistų partijai. Apie Romo motiną sakoma, kad ji buvusi gana religinga ir vaikus siekė auklėti katalikiška dvasia. Kalanta, ko gero, galėjo pasirinkti ramų sovietinio piliečio gyvenimą, tačiau pasirinko kitą kelią. 1971 m. jis Kaune turėjo baigti vidurinę mokyklą. Tačiau neišlaikė chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų ir mokyklos nebaigė. Kitur minima, kad neišlaikė istorijos egzamino, nes nesilaikė privalomų sovietinių jos aiškinimo dogmų. Tais metais jis buvo pašalintas ir iš komjaunimo. Kalanta perėjo mokytis į vakarinę mokyklą, dirbo fabrike. To meto jo charakteristikose nurodoma, kad buvo lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis, kad buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Mėgo „The Beatles“ muziką. Manoma, kad priklausė ar prijautė hipiams – buvo atitinkamos išvaizdos, augino ilgus plaukus. Jaunuolis neslėpė, kad yra praktikuojantis katalikas.

1972 m. gegužės 14 d. vidurdienį Kaune Muzikinio teatro sodelyje Kalanta apsipylė benzinu ir šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“ padegė save. Medikų pastangos išgelbėti Kalantos gyvybę buvo nesėkmingos, kitą dieną 4 valandą ryto jis mirė ligoninėje. Paskutinis įrašas likęs devyniolikmečio jaunuolio užrašų knygelėje – „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Tai buvo protestas prieš sovietinį režimą.

Vietos komunistų valdžia ir sovietinio saugumo struktūros, susidūrusios su iki tol precedento neturėjusiu atveju, ėmėsi priemonių. Gegužės 18 d. vykusias Kalantos laidotuves jie privertė paankstinti dviem valandomis, kad būtų išvengta sambūrių. Ir palaidota kitose kapinėse, nei planavo giminaičiai. Tačiau tai išprovokavo įvykius, žinomus kaip Kauno pavasaris. Į laidotuves link Kalantos namų traukusi jaunimo minia pasuko į Kauno Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per dvi dienas trukusius neramumus į gatves išėjo daugiau nei 3 000 protestuotojų. Jų malšinimui mesta virš 7 000 draugovininkų, milicininkų ir kareivių. Į Kauną buvo atsiųsta Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos specialiųjų karinių dalinių. Vyko demonstrantų ir kareivių susidūrimai. Tai buvo viena iš didžiausių pasipriešinimo sovietinei sistemai akcijų Sovietų Sąjungos istorijoje iki prasidedant Perestroikai. Tiesa, greta 1972 m. Kauno pavasario prisimintinos ir 1956 m. Vėlinių įvykiai Kaune, sutraukę dar didesnę tūkstantinę minią. 1972 m. protestai išplito ir į kitus Lietuvos miestus, kur buvo suimti 108 žmonės. Šių įvykių iniciatoriai, maskuojant politines potekstes, buvo nuteisti kaip chuliganai ir „asocialūs elementai“, prisidengta „kova su hipiais“. Kalanta oficialiai pripažintas psichikos ligoniu. Aštuonerius metus Kalantos tėvams neleista ant sūnaus kapo pastatyti antkapinio paminklo.

Tomis 1972 m. dienomis Romas Kalanta tapo nacionaliniu didvyriu. Tokiu jis laikomas ir šiandien.