Kpt. Romo Marcinkaus tarnavusio Anglijos karinėse oro pajėgose žūties istorija

1942 metais, Sagau mieste, 60 kilometrų nuo Berlyno, lakūnų-karininkų belaisvių stovykloje Stalag, Luft III, anglų, kanadiečių ir amerikiečių lakūnų tarpe buvo taip pat ir kitų tautybių lakūnai, kovoję sąjungininkų pusėje. Į šią stovyklą pateko ir mūsų tautietis, žinomas sportininkas, Lietuvos Karo Aviacijos lakūnas, kpt. Romas Marcinkus. Belaisvių stovyklon pateko jau kaip R.A.F. karininkas-lakūnas.

1942 m. pabaigoje į stovyklą pateko RAF Squadron Leader Roger Bushell, jau už spygliuotų vielų išbuvęs apie trejetą metų. Jis du kartus bandė pabėgti, bet abu kartus pačiuptas ir Gestapo kankintas.

Atlikęs už paskutinį pabėgimą bausmę stovyklos “šaltojoje”, kurioje belaisviai buvo laikomi po 3—4 savaites vienutėse ir gaudavę tik duonos ir vandens. Nepaisant šito, Bushell, atsiradęs stovykloje, tuoj pradėjo vėl ruoštis pabėgimui. Jis pirmoje eilėje pradėjo apie save burti bėgimo šalininkus, prie kurių prisidėjo ir kpt. Marcinkus. Bushellio pabėgimo planas pavadintas “Didžiuoju X”. Nutarta tuo pačiu laiku kasti net tris požemio tunelius tikslu, kad vienas būtų tikras, o kiti kasami tam, kad suklaidintų vokiečius, leidžiant jiems du iš trijų “surasti”, šiam darbui suverbuota 500 belaisvių, o pagal planą pabėgti galėsią apie 200 belaisvių.

Tikrojo tunelio įėjimo anga buvo meistriškai užmaskuota vieno barako kampe po geležine krosnele. Tunelis buvo kasamas 20 metrų gylyje, turint galvoje, kad šitoks žemės sluogsnis išlaikys viršuje pravažiuojančius vokiečių sunkvežimius. Ir. be to, šitokiame gylyje buvo nebeveiksmingi stovykloje įrengti sekimo aparatai. Iškastai žemei išbarstyti panaudota 200 vyrų, pavadintų “pingvinais”. Jie, išeidami pasivaikščioti, prisipildavo į kišenes žemių. Kišenese buvo specialiai padarytos skylutės, užsegamos adata, ar kita priemone. Bevaikštan stovyklos rajone, kišenėję esanti skylė atsegama, pro kurią išbvrėdavo žemė. Įsteigtos įvairios dirbtuvės, kuriose buvo siūdinami civiliniai drabužiai, padirbinėjami reikalingi dokumentai. Dirbančiuosius saugojo specialūs sargybiniai. kurie sutartu ženklu įspėdavo apie pavojų. Didesnioji pabėgti besirengiančių dalis nemoką vokiečių kalbos, apsisprendė keliauti per Vokietiją, kaip svetimtaučiai, atgabenti į šį kraštą darbams. Marcinkaus draugas, britas Tim Wallen, “priėmė” lietuvio tautybę. Paklaustas, kiek jis moka lietuviškai, Tim atsakęs:

- T ikiu, kad nesusitiksiu gestapininką, geriau už mane mokantį lietuviškai...

Pabėgimui pasirengimas užtruko 18 mėnesių. Vienas tunelis buvo vokiečių surastas, o į kitą žiemes mėnesiais buvo pilama žemė, kai jos 'šbarstymas “pingvinams” buvo nebeįmanomas dėl sniego iš tikrojo tunelio, pavadinto “Harry” vardu.

“Harry” tunelio kasimas ir pabėgimui pasirengimas buvo galutinai baigtas 1944 metais, ankstyvą pavasarį, o plano įgyvendinimas paskirtas kovo 24 dienai.

Dar prieš sutemą į baraką, kuriame buvo įrengtas įėjimas į tunelį, rinkosi bėgimui pasiryžę belaisviai. Viso tokių buvę 200 vyrų. Jiems buvo išdalinti civiliniai drabužiai, reikiami dokumentai, nedidelės sumos pinigų ir šiek tiek maisto, sutaupyto iš R. Kryžiaus siuntinėlių. 200 vyrų laukė tą vakarą nakties ir rizikingo žygio.

Sutemo. Paskubomis prakasamas tunelio galas, esąs jau už spygliuotų vielų tvoros. Pasirodė, kad apskaičiavimas nebuvo visiškai tikslus: anga, vedanti į laisvę, buvo čia pat už vielų, kai ji tuo tarpu turėjo būti už krūmų, augančių pamiškėje Šitai žymiai apsunkino bėgimą, kadangi plotą, skiriantį angą nuo krūmų, reikėjo prašliaužti, reikėjo išvengti sargybinio akių. Iki aušros į laisvę iššliaužė 86 belaisviai, gi švintant 87-tasis buvo iš bokštelio sargybinio pastebėtas ir nukautas. Tuneliu bešliaužę, išgirdę šūvius, atbuli atslinko iki barako ir išsiskirstė. Paskelbtas aliarmas. Belaisviai išrikiuojami ir suskaičiuojami. Stovyklos komendantas, išgirdęs raportą, kad pasigendama net 86, neteko žado. Toksai pabėgimas sukėlė audrą. Visoje Vokietijoje skelbiamas aliarmo stovis. Visi uostai, geležinkelio stotys, traukiniai ir keliai tikrinami iki smulkmenų. Per šią medžioklę suimta keturi tūkstančiai žmonių: svetimtaučių, žydų, dezertyrų, pabėgusių darbininkų ir kt.

Dvidešimt šešiom valandom praslinkus nuo pabėgimo, Berchtesgadene pačiam Hitleriui patiektas Gestapo raportas. Tuo metu Berchtesgadene posėdžiavo Himleris, Keitelis, Goeringas. Hitleris, išklausęs raportą, neoficialiam posėdžiui pasikvietė valdžios tūzus ir sukėlė perkūniją. Himleris kaltino Keitelį ir Goeringą, sakydamas, jog ši stovykla buvusi tiesioginėje jų žinioje. Hitleris, nutraukęs ginčą, pareiškė, kad visi pabėgę turi būti sugauti ir sušaudyti. Goeringas bandęs Hitlerį perkalbėti, motyvuodamas, kad šitoks pasielgimas galįs pakenkti vokiečių belaisviams, esantiems sąjungininkų rankose. Hitleris nusileidęs, įsakydamas sušaudyti didesniąją sugautųjų dalį. (Nuernbergo byloje Goeringas ir Keitelis tai patvirtino).

SS generolas Mueller, Berlyno Gestapo viršininkas, išsiuntinėjo visų apygardų Gestapo šefams slaptą aplinkraštį, pavadintą “Sagau įsakymas”, kuriame buvo įsakyta šias žudynes pravesti slaptai. Iš 86 pabėgusių tik 3 pasiekė Angliją. Kiti buvo sugaudyti. Apie 50 pabėgusių belaisvių po kankinančių tardymų buvo sušaudyti įvairiose Vokietijos vietovėse. Daugumoje praktikuota šitoks būdas: bevežant sulaikytąjį iš vienos į kitą vietą, nuošalesnėje vietoje automobiliai sulaikomi ir suimtiesiems įsakoma žygiuoti pirmyn. Lydintieji sargybiniai iš pasalų nukaudavo, parašydami raportus, jog suimtasis bandęs bėgti.

Nušautųjų lavonai buvo sudeginti krematoriumuose. Urnos atvežtos į Sagau kapines. Jų tarpe buvo ir kpt. R. Marcinkaus urna.