Pasakojimas apie partizanės Emilijos (Emos) Lajunienės gyvenimą

Emilija Lujanienė gimė 1910 m. Siečių kaime, Klovainių valsčiuje, Pakruojo rajone. Lujanų šeimoje augo 8 vaikai. Visi jie buvo auklėjami patriotiškai, priklausė šaulių organizacijai. Kaip elgtis su ginklais, Emilija išmoko dar vaikystėje, nes jos tėvas buvo medžiotojas. Nutekėjo Emilija į Lujėnų kaimą Nemunėlio Radviliškio valsčiuje. Jos vyras Petras Lujanas ir jo šeima „[...] irgi buvo dideli patriotai, pokario metais palaikė ryšius su partizanais“18. E. Lujanienės uošvis Petras Lujanas (g. 1878 m.) ir vyras Petras Lujanas (g. 1911 m.) buvo suimti 1946 m. sausio 17 d. ir įkalinti Sibiro lageriuose. Tą lemtingą dieną Emilijai pavyko pabėgti ir pasislėpti. Pirmiausia ji prisijungė prie Roberto Tučo būrio. Kaip pasakojo D. Ivanauskaitė-Tabakienė: „Maždaug po metų partizanavimo ji buvo suimta, grįžo iš Biržų NKVD nudegintais kojų padais, nudegintomis rankomis. Greit nubėgo į mišką pas partizanus ir pasakė, kad ją užverbavo, tik tokiu būdu ištrūkusi iš jų nagų. Tada, kiek žinau, netrukus ji perėjo į Jono Krivicko būrį.“

Kovos dienų bendražygis R. Indrikas prisimena, kad E. Lujanienė buvo kūrybinga moteris, labai skaniai gamino ir rašė eiles: „Nors Emilija Lujanienė buvo bemokslė, bet ji labai norėjo kurti eilėraščius, tiesiog pavydėjo Broniaus Krivicko talento. Ir kartais sėdėdama ant kelmo girioje, automatą pasidėjusi šalia, rašė, kūrė eiles. [...] Bunkery, būdavo, Emilija sėdi ir rašo. Rašo, kuria ir vis tariasi su Jonu Krivicku, kaip čia geriau parašius, kokius žodžius parinkus. Jonas jai padeda. O kai parašo visą eilėraštį, tada jau ir mums garsiai paskaito.“21

1953 m., antrąją Šv. Velykų dieną bunkeris Surgienių miške, dabartinės Latvijos teritorijoje, kuriame slėpėsi E. Lujanienė, buvo apsuptas. Kartu su Emilija lauke buvęs Jonas Krivickas buvo nušautas, o bunkeryje buvęs partizanas Povilas Dagys susisprogdino. Emilija bandė bėgti, bet nesėkmingai. Ji buvo suimta ir nuteista 25 metams lagerio.