Partizanavimas Lietuvos ir Latvijos pasienyje

Šaltas ir lietingas buvo 1946-ųjų lapkritis, net nesuprasi - sniegas ar lietus, ar šlapdribos gūsiai vargino žmones. Tokiomis dienomis partizanų būrys, vadovaujamas Liubarto, atvyko į Vaičėnų kaimą. Apsistojo vyrai netoli Ratuokliškio miško, nedideliame Dratų miškelyje. Planavo pasirūpinti žiemai drabužių ir maisto, visko, ko galėjo prireikti žiemojant bunkeryje. Reikėjo susitarti ir su ryšininkais, kaip ir per ką bus palaikomas ryšys su partizanais.

Ankstyvą šlapią lapkričio rytą Andrius turėjo nuvesti du kito būrio partizanus į Liubarto vyrų stovyklą. Vaizdas, kurį jis pamatė, atvedęs vyrus, ilgam išliko akyse.

Ant pliko dirvono sugulę, šlapdribos permerkti partizanai miegojo, o gal tik tyliai kentė šaltą naktį. Vienas iš vyrų gulėjo puspalčio skvernais užsiklojęs galvą, pro prasegtus marškinius matėsi apšarmojusi krūtinė, po antrojo galva kulkosvaidžio diskas padėtas, o trečias tik kumštį po skruostu pasikišęs. Taip ir norėjai priglusti prie apšarmojusios krūtinės ir sušildyti alsavimu, pasakyti gerą žodį, bet jis tyliai stovėjo. O kai vyrai sukilo, nė vienas nesiskundė nei šalčiu, nei nuovargiu. Buvo rimtai aptariama, kaip pasirengti, kad ištvertum dar vieną kančių žiemą.

Sutemus išsiruošė žygin į Latviją, kur netoli Eglainės jau buvo įrengtas bunkeris žiemojimui. Tačiau kai išvarginti nakties žygio vyrai priartėjo prie bunkerio ir pamatė kulkų iškapotas eglutes, ištryptą kareiviškais batais mišką, o dar arčiau slėptuvės - kraują, suprato, kas įvyko... Nė nepailsėję išskubėjo atgal, toliau nuo nelaimės. Kas nutikę draugams, sužinojo gerokai vėliau.

Eglainės bunkeryje likę keli partizanai turėjo sulaukti Liubarto vyrų. Buvo užmaskuoti visi priėjimai, takeliai, ženklai, vedantys į bunkerį. Bet pradėjo snigti, tad du partizanai, tikėdamiesi, jog sniegas užpustys pėdsakus, išėjo iš bunkerio pakvėpuoti tyru oru, apsidairyti. Tačiau staiga nustojo snigti, pirmasis sniegas apgaulingas, ir liko pačių išminti nepastebėti pėdsakai. Pagal juos, matyt, saugumo dalinys ir susekė bunkerį. Sargyboje stovėjęs Stasys Kligys (slapyvardis - Ąžuolas) pamatė, jog juos supa kareiviai. Jis suspėjo pranešti draugams apie pavojų, tačiau jam pačiam saugumiečiai automatu nukirto kojas. Keliolika bunkeryje buvusių partizanų suprato, kad nepajėgs atsilaikyti prieš visą dalinį, ir sutarė: vieniems dengiant, kiti trauksis. Dengti besitraukiančius pasiliko Liubarto brolis Bronius Vaičėnas - Sakalas. Partizanai atsišaudydami traukėsi, o Bronius Vaičėnas su kulkosvaidžiu sulaikė slenkančius saugumiečius, nukreipė dėmesį nuo besitraukiančių partizanų. Laikėsi iki paskutinio šovinio, o paskui pats ėmė trauktis. Tada jis ir pamatė mirtinai sužeistą kovų už laisvę draugą - Stasį Kligį. “Būk vyras, - paprašė Stasys, - padėk man numirti. Aš jau neišgyvensiu, o gyvas į okupantų rankas nenoriu patekti. Padėk man... Pats aš jau nebeturiu jėgų nusižudyti. Nebeturiu ir kuo nusišauti...” Sekundės negailestingai skaičiavo laiką, visai už nugaros, atrodo, girdėjosi saugumiečių keiksmai ir šūviai, o su gyvenimu atsisveikinantis draugas žvilgsniu maldavo paskutinės paslaugos... Bronius Vaičėnas du kartus buvo nukreipęs pistoletą ir... nepajėgė to padaryti. “Bėk, bėk, jei negali...” - paliepė sužeistasis. Ir Bronius bėgo, bėgo nuo akių, atsisveikinančių su gyvenimu ir liepiančių gyventi, bėgo nuo persekiotojų, nusinešdamas jau tuščią kulkosvaidį, bėgo, sužeistas dviejų okupanto kulkų, kraujuojantis. Eglių šakos draskė krūtinę, smarkiai kraujavo žaizdos, aptemdavo sąmonė, bet noras išlikti gyvam buvo stipresnis už skausmą. Skausmo jis tarytum nejuto. Vis silpniau besigirdėjo šūviai iš toli, net šakos tapo švelnios, ne žeidė -glostė. Ir žemė ne šalta ir ne šlapia po juo pakrito, ir ne šalta brėkšma virš jo švito - saulėtas sapnas minkštai paguldė...

Nukraujavusį, su vos rusenančios gyvybės ženklais jį surado latvis. Ir parvilko partizaną į savo namus, įrengė slaptavietę už krosnies, pasirūpino vaistų, gydė ir slaugė bejėgį, kliedintį. “Ramybė tavo namus tegul saugo, gerasis žmogau. Ačiū”, - norėjo pasakyti sužeistasis, atgavęs sąmonę, bet tik lūpas sukrutino. “Gyvensi, jau dabar gyvensi”, - kalbėjo jam latvis. Taip jie susipažino. Gaila, nežinoma gerojo latvio pavardė: konspiracijos sumetimais partizanai nieko plačiau neskelbė, stengėsi laikyti paslaptyje.

Slaugė latvis Bronių beveik tris mėnesius, išslaugė tiek, kad šis jau ir po namus paslankioti ėmė. Tik... nelemta buvo Broniui Vaičėnui nuo persekiotojų pabėgti. Gal kraujo brydė per plati sniege pasiliko, gal per arti ji į latvio namus atslinko, tik įtarė stribai latvį partizaną priglaudus ir pradėjo sekti. Per Užgavėnes pas latvį netikėtai atėjo “Trys Karaliai”, ir tada visi suprato, kas tai per “karaliai”, jei nekviesti ateina. Pajutęs pavojų, Bronius, nors silpnas dar buvo, ryžosi eiti draugų ieškoti. Šeimininkas irgi tam pritarė: susitarė abu tris dienas ieškoti ryšio su partizanais, o po trijų dienų, jeigu nieko nepavyks rasti - susitiks. Jeigu Bronius per tris dienas nesuras partizanų, grįš pas latvį, gal šiam bus pavykę ką nors sužinoti. Laukti ilgiau buvo tikrai pavojinga. Vos Broniui išėjus, jau kitą dieną iš pat ryto atlėkė keletas saugumiečių ir įsibrovė į latvio namus: įsakė nieko neišleisti iš namų, kad negalėtų jokio ženklo perduoti, įspėti apie pavojų partizano. Šeimininkas eina vandens - ir jie kartu, šeimininkas į tvartą gyvulių šerti - ir jie iš paskos. Tris dienas šitaip laikė.

Bronius, nesuradęs savųjų, sugrįžo. Sutartu ženklu pabeldė į langą. Šeimininkas buvo priremtas prie sienos, negalėjo Broniaus perspėti. Bronius Vaičėnas, nesulaukęs pavojaus ženklo, įėjo pro atviras duris. Kaip žengė, taip ir susmuko nuo saugumiečių kulkų.