Bunkerio statybos liudijimas

Bunkerį šiaip taip užbaigėm kasti. Labai sunkus buvo darbas. Naktis trumpa ir tamsi, reikia skubėti, nes nepabaigto ir neužmaskuoto bunkerio dienai juk nepaliksi. Pastebės kas, tai jau ir negyvenk tame bunkeryje. Dirbom lyg kokie pasakų plėšikai prie lobio: be garso, vogčia, dairydamiesi, įsiklausydami į šunų lojimą... Bunkerį iškasėme neaukštą: kaip tik susirietęs gali vaikščioti. Būtume gilesnį kasę, bet pasiekėme vandenį.

Galutinai įrengti bunkerį lieka Vanagas, Guoba ir Rainys. Aš, Viesulas ir Vieversys išvykstam daiktų parsigabenti. Pakeliui aplankom savo seną pažįstamą. Skundžiasi moteriškė dabartiniu gyvenimu.

- Jau geriau ir ta gegutė nekukuotų ir ta saulė mums nešviestų, - apatiškai kalba ji.

Ir tikrai, tas žavingas pasaulis, pasipuošęs žaliomis pievomis, atnešęs nerimastingą gegutės kukavimą ir melancholiškas bernų ir merginų partizanines dainas, lyg dar labiau išryškina mūsų krašto tragediją. Koks milžiniškas kontrastas tarp pavasario gamtos ir žmonių gyvenimo! Gamta atgyja, visur bunda gyvybė, tik žmonių gyvenime nieko gražaus, nieko gero nerasi, tik pelėsiai, merdėjimas, kankinantis kažko laukimas... Kaipgi žmonėms nesikankinti, žinant, kad šis gražus pavasaris ne jiems skirtas, ne pas juos atėjo...

... Ryt taip vadinama darbo žmonių jėgų peržvalgos diena - gegužės pirmoji. Komunistiniams gaivalams tai džiaugsmo diena. Gers iki pasiutimo ir garbins savo „tėvą". Žmones varys į mitingus, lieps dalyvauti eisenose, šaukti visa gerkle „ura", nešti transparantus su VKP(b) CK nustatytais lozungais... Ir žmonės darys viską, ką jiems įsakys: rėks „ura", eis koja kojon pro tribūnas ir t. t. Tegul tik pamėgina kas pasipriešinti partijai!