Justino Lelešiaus Grafo atsiminimai apie partizanų slėptuvės aptikimą ir sunaikinimą
Pasakojama, kaip stribai ir MGB‘istai pokario metais aptiko partizanų bunkerį ir likvidavo viduje besislėpusius partizanus.
Būstinę dešifravo atsitiktinai. Du stribai paryčiu grįžo iš mergų ir užsuko kaip tik į Daunoro sodybą pasivogti ko nors valgyti. Bekiaušiniaudami po bulvinę, kuri buvo visai prie slėptuvės, pro tuo laiku atvirą slėptuvės angą jie išgirdo rašomosios mašinėlės poškėjimą ir susidomėję, matyt, pastebėjo net ir pačią angą. Kaip tik tuo metu Survila skurdo ant jo vadovaujamo skyriaus tvarkytinų reikalų. Stribai, gerai apžiūrėję slėptuvę, nieko nedarę kuo tyliausiai pasitraukė ir viską atraportavo MGB būstinei. Slėptuvė dar keletą dienų buvo nepuolama, bet sekliai, atrodė, stebėjo, kada ji bus ganėtinai pilna.
Stribai buvo apžiūrėję, kad iš slėptuvės partizanai laikytis negalės, todėl dabar atvykę emgiebistai tyčia lūkuriavo kambaryje, kad partizanai, manydami, jog tai eilinis užėjimas, skubėtų sulįsti į slėptuvę. Taip ir buvo. Praslinkus pusantros valandos, aplink Daunoro sodybą pasipylė dideli papildomieji emgiebistų daliniai. Buvę kambaryje rusai išsivertė į kiemą. Dabar tik paaiškėjo anksčiau nujaučiama nelaimė.
Rusai sugriebė aštuonių dešimčių metų senuką šeimininką, atitempė prie slėptuvės ir įsakė ją atkasti. Šeimininkas dar bandė gintis, kad jokios slėptuvės nežinąs. Tačiau neilgai. Po kelių kietų smūgių jis turėjo griebtis kastuvo. Pradėjus žemę turkti, partizanai iš vidaus paleido SSV seriją. Toliau niekas nedrįso nei kasti, nei kitus versti tai daryti. Bolševikai skubiai nulupo nuo virtuvės lentas. Partizanų padėtis buvo beviltiška. Šeši prieš kelis šimtus galėjo tik karžygiškai numirti. Jie turėjo sutikti su paskutinių savo gyvenimo valandų mintimi ir pradėjo viduje naikinti dokumentus ir raštinės reikmenis. Sudegino visus dokumentus, sudaužė raštinės mašinėles ir kitas priemones, supjaustė batus ir kitką, kad priešas niekuo negalėtų pasinaudoti.
Bolševikai, negalėdami slėptuvės atkasti, pasiryžo ją paimti granatomis. Susigrupavę po kokį septynetą, jie prabėgdavo paskui vienas kitą pro slėptuvę ir ant jos viršaus numesdavo granatas. Po to visi sugriūdavo, o kulkosvaidininkai ilgomis serijomis kryžma ugnimi raižė virš slėptuvės, kad kiekvienas bebandąs išlįsti partizanas jokiu būdu negalėtų išlikti gyvas. Iš slėptuvės vidaus veržėsi paskutinių partizanų gyvenimo valandų giesmių ir himno žodžiai, maišydamiesi su rusų keiksmais, komandomis ir grojančių kulkosvaidžių daina.
Po kiek laiko slėptuvės viršuje granatos pramušė skylę. Sukeltuose dulkių ir granatų dūmų kamuoliuose pasirodė iš slėptuvės vidaus Survila ir Vaidila. Tačiau jų automatų pradėtos serijos greit nutilo ir abu partizanai sukrito ant slėptuvės viršaus. Viduje palikę Grafas, Šermukšnis, Anbo ir Montvila susisprogdino granatomis. Dar gerą pusvalandį bolševikai mėtė granatomis į viršuje gulinčius lavonus ir į padarytą angą, vis neišdrįsdami artintis prie slėptuvės.
Tik po tokios pertraukos bolševikai įgrūdo šeimininką į slėptuvę. Jis turėjo išimti partizanų lavonų liekanas ir slėptuvėje esamą medžiagą. Bolševikai atpažinę, kad tai būta štabo slėptuvės, partizanų lavonus stengėsi nuplauti, prisiuvinėti paskiras kūno dalis, ypač prie veido, ir įkišti į surastas uniformas. Kelis kartus nufotografavę, lavonus nugabeno į Veiverių miestelį ir išmetė prie buvusios klebonijos vištininko. Prasidėjo „puota". Džiaugsmui rinkosi valsčiaus aktyvas. Bolševikų aktyvistai gaudė ir atvarinėjo įtariamus gyventojus ir, atvarę prie lavonų, mušdami reikalavo išduoti kritusių partizanų pavardes ir jų artimuosius, esančius laisvėje. Gi pažinti ir norinčiam buvo neįmanoma, nes du buvo visai perskeltomis galvomis. Ir tikri tėvai savo sūnų nebūtų pažinę.
- Justinas Lelešius Grafas, Partizanų kapeliono dienoraštis, Kaunas, 2006.
Related objects
Partisan Bunker in Žadeikiai Forest
The area is accessible via a forest road, which is located by taking road No. 3111 past Rinkūnai and crossing the River Pyvesa.
After the War of Independence (1918–1940), northern Lithuania, especially Pasvalys and Joniškis districts, had a strong tradition of partisan fighting. The first partisan units were organised here. This tradition, although not very pronounced, continued after the Second World War, and, in 1944, separate partisan units began to form in the region.
From 1944–1946, Jonas Alenčikas-Dragūnas was the commander of the partisan unit operating in Žadeikiai Forest. In 1945, the partisans led by him set up a rather large bunker in Žadeikiai Forest – it was 30 metres long and 6 metres wide. Such type of bunker perfectly reflects the first phase of the Lithuanian partisan struggle, when the partisans operated in large units and lived in large bunkers or forest camps. The bunker was destroyed during a battle, but when Lithuania regained its independence, it was rebuilt by the Pasvalys Infantry Company. The bunker is currently maintained by the Pasvalys Museum of Local History. A partisan settlement has been restored next to the bunker, and a new memorial cross and information stand have been installed.
