7 pėstininkų pulko eil. Kazio Petriko atsiminimai iš Širvintų kautynių

1920 m. tarnavau 7 PP pulke, komendanto komandoje. Netekus Vilniaus, o vėliau ir Širvintų mūsų karo vadovybė rankų nenuleido, bet ruošėsi lenkus atremti ir tinkamą smūgį jiems suduoti. Lenkams užėmus Širvintus, mes atsitraukėme ir stovėjome kokiame tai kaime, pavadinimo neprisimenu, buvo tylu, mūšiai laikinai buvo aprimę. Lapkričio mėnesį, rodos 16 d. mūsų karo vadovybė išmintingai tarėsi, visi sujaudinti bėgiojo, pasiuntinius siuntinėjo, telefonu kalbėjo ir t.t. Buvo matoma, kad ruošiamasi nepaprastam žygiui. Nakčia buvo tvarkoma ir grupuojama kariuomenė, dalys prieš aušrą įvairiomis kryptimis tyliai išžygiavo, Rytui išaušus visur buvo tyku, kaip kapuose. Niekur nesigirdėjo nė vieno šūvio. Gamta paslaptingai tylėjo, lyg pritardama mūsų karžygių pasiryžimui.

Ir staiga lyg per pietus užvirė mūšis kaip baisiausias pragaras, tik piška, dunda, įvairiausiais balsais staugia, tai tesėsi kelias valandas. Mes klausomės ir laukiame žinios, nieko nežinome ir nerimstame.

Staiga žiūrime vieškelyje nuo Širvintų pakilo dulkių debesys ir matome, kad kas tai greit skrenda mūsų pusėn, bet kas neįžiūrime, gal lenkų raiteliai, bet ne. Kiek arčiau prisiartinus girdime džiaugsmingą „valio“ Jau suprantu, kad mūsų laimėjimas. Iš dulkių išniro ant lenkų minosvaidžio užsisėdęs kpt. Gaižutis visas raudonai mėlynas, uždusęs, aukštai rankoj kepurę sukdamas ir valio rėkaudamas atlėkė į štabą džiugią žinią pranešti. Tuoj gauname signalą žygiuoti į Širvintas. Nuėję pamatėme tikrai barbarišką vaizdą, krautuvių durys išlaužtos, langai išdaužyti, gatvės pilnos primėtytos smulkių prekių, sudaužytų indų, sulaužytų baldų, ir t.t. Mat kas tiko geresnes prekes lenkų kareiviai pasiėmė, o kas ne sunaikino. Žydeliai verkia rankas sudėję. Mat juos varė dirbti, apkasų kasti, užmuštų kareivių laidoti. O katrie nenorėjo klausyti, mušė ir barzdas pjovė. Mums sugrįžus labai džiaugėsi.