Karo gydytojo plk. Kenstavičiaus atsiminimai iš Lietuvos Nepriklausomybės karų

Plk. gydytojo Kenstavičiaus atsiminimai iš Nepriklausomybės kovų prasideda vykimo į frontą vaizdiniu. Plk. Kenstavičius rašo, kad sužeistųjų evakuacijos punktas buvo įsteigtas Vilkaviškyje, tačiau susisiekimas su Marijampole buvo prastas, kadangi abu miestai buvo sujungti siauruoju geležinkeliu, o toliau link fronto sužeistieji turėjo būti gabenami vežimu į Seinus. Iš viso plk. Kenstavičiaus kelionė iš Kauno į Seinus truko pustrečios paros, tokiu keliu ir tokiu būdu turėjo būti evakuoti sužeistieji mūšių metu, kas buvo akivaizdžiai per ilgai. 

Karo ligoninė fronte buvo įrengta paprastame ir sukrypusiame name, kiek vėliau Lietuvos kariuomenei sėkmingai puolant karo ligoninė persikėlė į Suvalkų įgulos ligoninę, tuomet sąlygos pagerėjo. Tačiau tai buvo laikina, kadangi atsitraukus iš Suvalkų po Lenkijos dalinių puolimo, vėl prasidėjo sunkios sužeistųjų evakuacijos sąlygos.

Karo gydytojo atsiminimuose užfiksuoti labiausiai į atmintį įstrigę sužeidimai, daugiausiai tie, po kurių, kariai per tik stebuklą liko gyvi. Pabrėžiama, kad visumoje sužeistųjų karių nuotaika buvo gera.

Atsiminimai iš Suvalkijos perkelia skaitytoją į Vilniaus barą, į kautynes prieš gen. L. Želigovskio vadovaujamus dalinius, kur aprašomos tvarstyklos įrengimas, minimos Trakų kautynės bei pora dešimčių sužeistų ir žuvusių karių.