Būsimojo Lietuvos kariuomenės vado brg. gen. Stasio Raštikio atsiminimas apie Nepriklausomybės kovas

Atsiminimuose pasakojama, kaip būsimasis generolas pasibaigus Pirmajam pasauliam karui sugrįžo iš Rumunijos ir Turkijos fronto į Vilnių, užsiregistravo karininkų registracijos biure prie Valstybės Tarybos ir nuvyko pas tėvus į Dūkštą. Būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas Dūkšte jau rado besiorganizuojantį savivaldos komitetą ir miliciją, kurių atstovai pirko ginklus iš Vokietijos kariuomenės. Atsiminimuose pasakojama, kaip išsikraustydami vokiečių daliniai susprogdino sandėlį, minima, kaip po vienos vergijos atėjo kita vergija – raudonarmiečiai.

S. Raštikis įtikinęs tėvus, kad ūkis be jo nenukentės stojo savanoriu į kariuomenę, prieš tai kaimynams prisakęs, kad vyksta į Uteną arklių pirkti, pasiėmė „tarbelę“, duonos, sūrio ir išėjo į 200 km. ilgio kelią į Kauną. S. Raštikio atsiminimuose užfiksuota, kad panelės išleisdamos vyrus į Lietuvos kariuomenę verkė iš džiaugsmo, ne iš skausmo, kaip išlydėdamos vyrus į Caro kariuomenę, nes žinojo, kad drąsuoliai gali Lietuvą atkovoti. Pasak S. Raštikio pirmųjų savanorių kraujas ne liūdesio, bet didžiausios pagarbos ir skausmo vertas.

Sėkmingai įveikęs kelią ir perėjęs fronto liniją būsimasis kariuomenės vadas įstojo savanoriu į Vilniaus batalioną bei iš karto pastebėjo, kad savanoriai prastai apmokyti ir apginkluoti. Atsiminimuose aprašomos Žąslių kautynės, pasakojama, kaip bandoma žygiuoti į Vilnių. Itin išraiškingai pateikiamas sužeidimo ir patekimo į bolševikų nelaisvę patirties momentas. Tarsi petį kažkas sutrenkė ir karštis išmušė, po to sekė antras šūvis, po kurio apėmė troškulys ir baimė, kad gen. S. Raštikis bus perdurtas durtuvu. Mėgindamas to išvengti jis ėmė melstis. 

Atsiminimuose rašoma, kaip prie sužeistojo priėjo „ruskiai“, iškraustė kišenes, nuėmė batus ir išgabeno į Daugpilį. Atvykus į Daugpilį būsimojo generolo laukė tardymas, kurio metu jis apgaudinėjo tardytoją, o po to pateko į karo ligoninę.

Kuomet Lietuvos kariuomenės daliniai priartėjo prie Dauguvos ir pradėjo bombarduoti Daugpilį, karo ligoninė ir S. Raštikis buvo išgabentas į Velykij Lukus, o vėliau į Maskvą kur būsimąjį generolą kankino baisūs sapnai. Išėjęs iš karo ligoninės S. Raštikis pateko į belaisvių stovyklą Tuloje, kurioje užsikrėtė šiltine bei aprašė badą ir sunkų darbą stovykloje, kol laikraštyje perskaitė apie Lietuvos ir Rusijos sudarytą taikos sutartį. Tuomet parašė laišką į Lietuvos atstovybę Maskvoje ir grįžo į Lietuvą.